ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7280&FId=10252&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1995 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Seniai, labai seniai kaži kur pamiškyje buvo triobiukė. Toje triobiukėje gyveno vyrs su moteria, ir anie neturėjo vaikų. Bet jie labai norėjo turėti vaikų. Teip anie ir patys meldės, ir visokias aukas darė – kaip neturi, teip neturi, nieks niekur nepagelba. Kaži kas jiems pasakė, kad reikią į grūstuvę* bezėti, teip ir turėsite vaikų. Teip tie žmonės ir darė, bezėjo bezėjo ilgą laiką, bet jiems Dievas davė vaiką, tik tokį mažiuką kaip nykšties galas, ir jis neaugo didesnis, toks visuomet buvo. Ne visai ilgą laiką praleidus, padėjo tėvui triūsėti. Nors jis mažiukas, bet jis teip triūsėjo kaip ir didelis.
Teip vieną kartą jo tėvas arė lauke, o jo tas sūnus atnešė pusryčius. Tėvas atsisėdo valgyti, o jis paėmė arti. Isilindo jaučiui į ausę, jaučius varo, o žiobris pats laikosis. Teip jis arė pakelyje, ir ant to laiko keliu atvažiuoja kažin koks ponas. Žiūri, kad žmogus valgo, o jaučiai aria. Teip prievažiuoja artyn, klausia žmogaus:
– Kas ten aria, kad žmogaus nematyti, o jaučiai aria?
Teip tas žmogus sako:
– Tai mano sūnus.
Tas ponas prašo, kad jam parodytų, kas tas do sūnus.
Teip žmogus pašaukė vardu:
– Jonai, eik šen!
Tas ir atėjo. Kaip jis atėjo, ir jaučiai sustojo nei žiobris nesilaiko. Ponas žiūri, kad toksai mažas:
– Kaip tu ten gali triūsėti?
Bet tam ponui tas vaikas patiko. Teip jis tam žmogui ir sako:
– Parduoki tu man tą savo vaiką.
Tas žmogus nenorėjo parduoti. Teip tas vaikas ir sako tam ponui:
– Nu, pons, apipilki mane piningais, tai aš būsiu prie pono.
Teip tas ponas pamislijo, kad čia nedaug reikia jį apipilti. Paėmė ponas vieną saują pylė – tas vaikas iššoko ant viršaus, antrą kaip pylė, ir užpylė. Paskui tą vaiką ištraukė iš piningų ir nusivežė tą vaiką. Teip važiuojant tas vaikas pradėjo šaukti:
– Šikti noriu!
Sustojo tas ponas, leido jam eiti šikti. Išlipo tas vaikas, paėjo į šalikelį, ir nemato to vaiko nei ponas, nei vežėjas. Teip ponas išlip iš vežimo, eina ieškoti. Ieško – neranda. Teip jis ir atsiliepė:
– Šiku, pon, po lapu.
Rado, įsidėjo į vežimą ir vėl vežasis. Įvažiuoja į kokį miestelį – tas vaikas kaip nepradės vėl rėkti, kiek galvoje spėkos turėdamas, kad
– Šikti noriu!
Teip tas ponas vežėjui paliepė sukirsti arkliams, kad greitai parvažiuoti par miestelį, nes tam ponui sarmata, kad jis važiuoja šaukdamas „šikti noriu“. Išvažiavo iš miestelio. Teip tas ponas sako tam vaikui:
– Ko tu rėkauji nieko nežiūrėdams prieš žmones? Man darai tokią sarmatą: tavęs nieks nemato, tai pamislys, kad aš teip rėkiu. Šik čia pat vežime.
Tas vaikas užsimanė lipti iš vežimo, nes jis negaliąs smardyti vežime. Išlipo iš vežimo, paėjo toliaus, ir vėl jo nemato nei ponas, nei vežėjas – niekur negali rasti. Teip jį ponas šaukia, tas atsiliepia:
– Šiku, pon, po lapu.
Ieškojo ieškojo, maišė po lapus – niekur nerado. Teip tas ponas atsigailėjo ir tų piningų, kurius užmokėjo, sako:
– Tur būti velniuką aš nupirkau, – paliko ir nuvažiavo.
Teip tas vaikas, kaip jį paliko, išlindo iš lapų ir eina keliu. Eidamas sutiko du vyru. Klausia jis tų vyrų:
– Kur jūs einate?
Teip tie vyrai sako:
– Vogti einame.
Teip tas vaikas sako:
– Nu, ir aš eisiu drauge su jumis vogti. Aš, toks mažiukas, įlįsiu par kokią skylę, štabas atidarinėsiu.
Teip ir eina visi trys. Nuėjo į vieną dvarą. Teip tie vyrai sako:
– Reikia iš čia jaučius vogti.
Teip tas vaikas sako:
– Nu, eiva, aš duris atidarinėsiu ir išvesiu, o jūs tik priimkite.
Teip nuėjo prie kūčių. Tas vaikas įlindo par kokį plyšę, atmetė štabas, atidarinėjo duris. Nuėjo įsilindo į jaučio ausį, kaip nepradės rėkti, kiek galvoje balso turėdamas:
– Kokį jautį vesti?
Teip tie vyrai sako:
– Tu nerėkauk: pajus žmonės, mus suims.
Tas nieko neklauso, tik rėkia ir rėkia:
– Kokį jautį vesti?
Tie vyrai mato, kad nieko su juomi nebus, viską palikę ir išbėgo, o tam vaikui berėkaujant, pajuto dvariškiai, atbėgo prie kūčių, išieškojo visus pašalius, niekur nieko nerado. Uždarinėjo vėl duris ir ramiai sugulė. Teip tas vaikas, numanydamas, kad jau žmonės sumigo, vėl atidarinėjo duris, pasiėmė porą jaučių, nusivedė prie tų vyrų į mišką ir sako:
– Ko jūs pabėgote, kad aš klausiau, kokį jautį vesti? Dabar man vienam reikėjo vesti. Pjaukite dabar.
Teip tie vyrai papjovė tus jaučius, skūras nulupo, mėsą susikavojo į vietę. Dabar turi žarnas* susikavoti. Teip tas vaikas užsimanė nešti pilvą į vandenį išplauti. Tie vyrai nenori duot, sako:
– Jug tu dar pakelsi rėksmą, kad teip užsimanei nešti.
Bet jie nunešė tą pilvą į balą plauti. Teip tas vaikas kaip nepradės rėkti:
– Nei aš vienas vogiau tus jaučius, dar du yra prie ugnies.
Kad teip jis rėkia, net visas miškas skamba, tie vyrai, matydami, kad su tuo vaiku nebus doros, paliko viską ir nubėgo. Teip tas vaikas nuėjo prie savo tėvo, pasikinkė arklį į ratukus, abudu su tėvu atvažiavo, susikrovė visą mėsą ir važiuoja namo. Tėvas įsisėdo į vežimą, sako ir vaikui sėsties, bet tas vaikas buvo toksai priešingas: kaip jam kas sakė, tai jis niekados neklausė, – jis į vežimą nesėdos. Buvo kaži koks mėsgalys išdrykęs iš vežimo, teip jis į tą mėsgalį įsikabino ir velkasis. Kur buvęs nebuvęs vilkas užuodė mėsą, pribėgo prie vežimo, norėjo ištraukti, nutvėrė už to mėsgalio, nutraukė ir prarijo su tuo vaiku. Teip tas žmogus jau ir nesigailėjo to savo vaiko. Paniūkė tą vilką, kad jam daugiaus mėsos netraukytų, pamislijo sau: „Kaip niekai, teip niekai, toks priešingas, kažin kas ten do vaikas buvo“.
Ale tas vaikas nenužuvo nei vilko pilve. Kaip tik vilkas šiko, teip tas vaikas ir užsilaikė vilko subinėje, ir kaip vilkas nori ką nors pagauti sau suėsti, teip tas vaikas ir rėkia ir teip viską pabaido nuo vilko. Kad tas vilkas teip pasilpnėjo neėdęs, led jis gali paeiti! Tai tas vilkas ir į medę trina pasturgalį, ir teip visaip krapštinėja, ar neiškris ta priklybė, – niekaip neiškrato! Teip tas vilkas geruoju prašo, kad jis lįstų jam lauko iš subinės. Teip tas vaikas ir sako vilkui:
– Neški į mano tėvo kiemą, tai aš lįsiu lauko.
Vargšas vilkas, matydamas, kad ar šiaip, ar teip galas, reikės jau badu dvėsti, neša jį į kiemą. Nuėjo į kiemą. Kaip į kiemą nuėjo, teip jis užsimanė, kad ir į pringę įneštų. Vilkas eina ir į pringę. Kaip įėjo į pringę, teip tas vaikas iškrito iš subinės, užsisklendė duris, pats pašoko ant viškų ir rėkia:
– Tėvai tėvai, vilkas yra pringėje!
Tie seniai išėjo ir užmušė tą vilką. Tuokart tie seniai turėjo vilko kailį, mėsos, piningų ir sau ramiai gyveno.

FIKSUOTOJAS: Pranė Žymantaitė

FIKSAVIMO METAI: 1904

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Pernarava, sen., , Kėdainių r. sav., Kauno apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Pernaravos parapija, Kauno gub.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 187-190, Nr. 85
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 2. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1995. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 85
Lietuviškos pasakos yvairios (II t.). Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1904.

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: nykštuko pasakos. Paaiškinimai: grūstuvę – Bs. išn. = piesta žarnas – Bs. skl. grobus

Spausdinti

Atgal