ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7283&FId=10255&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks karalius su karaliene savo, jiedu turėjo dukterį labai gražią, nes ji gimė nepaprasto gražumo. Užaugo toj karalaitė iki penkiolikai metų – numirė karalienė. Tas karalius, jaunas likęs, sumislio ženytis. Išsiuntė pasiuntinius in karalystes ieškot jam mergą ir pasakė, kad tokią rastų gražumo kaip jo duktė. Anie išvaikščiojo visas pasaules ir nerado tokios kaip jo duktė. Dabar ką jis darys? Sumislio, sako: „Kad aš tokios negaliu rastie, imsu ir apsipačuosu su savo dukteria“. Ir pasakė jai, kad jis norįs su jąj ženytis. Duktė jam sako:
– Tėve mano, turi tu dukterų karalių, kunigaikščių ir ponų didelių – gali išsirinktie sau mergą ir vestie.
O karalius jai rūsčiai atsako:
– Žinai pati, kad aš valią turiu, – kas man gali užgintie su tavim apsiženyt?!
Toj karaliūniūtė sako savo tėvui:
– Velyčia mirtie nė kaip už tavęs tekėtie.
Tėvas mato, kad jau ji teip rūsčiai šneka, tai jis jai tiesiog pasako, kad prisirengtų ryto an vinčiaus! Verkia toj pana, atėjus in savo pakajų.
Ale išgirdo karaliaus dvaro užveizdėtoja tokį rėksmą pa¬nos, atbėgo pas ją, klausdama, kas panai atsitiko, kad teip verkia. Sako:
– Ką aš neverksu... Tėvas prisakė, kad rytoj rengtis su tėvu an vinčiaus! – Sako pana: – Imkie kardą – ana kabo an sienos – ir verk man in krūtinę! Geriau man bus mirtį pakeltie nė kaip su tėvu apsivestie!
Toj užveizdėtoja sako jai:
– Kad jau tu nori sau mirtį paneštie, geriau aik in pajūrį, pasamdyk sau laivą ir plauk sau kur in kitą karalystę.
Tai panai labai tokia roda patiko. Tuo prisisėmė daug aukso ir iškeliau in pajūrį ir samdo laivą. Ale tas laivinykas sako:
– Man jus, karalaite, vežt nekas būtų, ale kad aš bijau rūstybės tėvo jūsų, karaliaus.
Sako pana:
– Aš tau duosu tiek pinigų, kad turėsi, iki gyvas būsi, ir galėsi atgal negrįžtie.
Sutiko an to laivinykas ir išvažiau. Nuvažiau in kitą karalystę, pristojo toj pana in klioštorių panų, o tam laivininkui daug pinigų davė.
Karalius anryt nusiuntė savo ministrą, sako:
– Aik pažiūrėk, ar jau pasirengus duktė.
Atėjo ministras pas panos pakajų, barškina in duris – nieks neatidaro. Ale išėjo išgirdus toj užveizdėtoja – ji rodos, nieko nežino. Atidarė duris, klausė jos, ar jau pana pasirengė su tėvu in vinčių. Toj nubėgo in jos pakajų, pažiūrėjo in lovą – nieko neradus, sako:
– Jau panos nėra.
Tas ministras atėjęs pasakė karaliui. Karalius, atėjęs pas ją, jai sako iš piktumo:
– Pasakyk, kur dingo pana! O jei ne – tave tuo liepsu gyvą sudegyt!
Toj iš baimės puolė an kelių ir sako:
– Vakar vakare ji norėjo sau mirtį padarytis, tai aš jai parodijau, kad ji, pasisamdžius laivą, plauktų in kitą žemę, ir išplaukė ji.
Karalius iš rūstybės tuo liepė tą tarnaitę gyvą sudegyt. Toliau jis dasižinojo, kad jo duktė ten yra klioštoriuj, sako:
– Aš ją iš ten atimsu ir tą klioštorių panų paversu in pelenus!
Ale dasižinojo toj pana, kad jau jos tėvas ieško, – ji apleido tą klioštorių, nuvėjus pasisamdė prekėjų laivą ir plaukia. Ale čia vėl nelaimė: patiko žmogžudžių laivą. Tie žmogžudžiai visus turtus nog jų atėmė, o juos visus sumetė in vandenį, tiktai tą paną laivo valdonas pajėmė sau, mislydams su jąj nežmoniškai pasielgtie ir jau su jąj sugriešyt. Anoj pana prašo, kad jai daleistų kelias minutas pasimelstie – jai daleido, o ji pasimeldė Dievui. Dievas jos maldos išklausė: tuo pakilo vėjas didelis, sumušė jų laivą, visi prigėrė, o toj pana užsilaikė ant mažo luotelio, ir ją vėjas nunešė in kitą žemę prie karaliaus sodo. Pajūrys medžiais buvo apsodytas, o šakos palinkę in vandenį. Toj karalaitė už tų šakų pasigriebė ir išsigelbėjo ant kranto. Jau ją vėjas nešiojo ant jūrių per tris dienas, ji baisiai nuvargo: sėdi sode vos gyva.
Ale in tąsyk atėjo karalius in sodą pavaikščiot, rado ją sėdint sode, klausia:
– Iš kur asi?
Sako:
– Aš asiu – aš bėgu no tėvo savo.
Tas karalius buvo jaunikis. Jis pamatė, kad tokia graži pana, – jis ją labai pamylėjo, sako:
– Aš tave padarysu karaliene visos žemės.
Pasakė jis savo motinai, kad jis teip nor padarytie, tai motina nevelijo ją imtie, kad nežinojo, iš kur, kokia. Sako:
– Galbūt kokia valkata ar paleistuvė – ką tokią imtie? Ar tu neturi dukterų karalių?
O jis nieko neklausė ir su jąj apsipačiavo. Pergyveno porą metų – jau karalienė buvo nėščia, – ale pašaukė kits karalius jį an vainos. Jis, atsisveikinęs savo mielą karalienę, išėjo muštis su neprietelium, o ant savo vietos paliko kunigaikštį, kad saugot karalienę ir visą žemės rėdą.
Jam ten bekariaujant, gimė karalienės du labai gražūs vaikai. Tas kunigaikštis parašė gromatą pas karalių, kad karalienė pagimdė du labai gražius sūnus, ir pasiuntė pasiuntinį, kad nuneštų karaliui. Toj karaliaus motina pasaugojo tą pasiuntinį, neva iš meilės, kad pagimdė karalienė du sūnu, pasivadino pas save, nugirdė jį, tas užmigo – ji jam tą gromatą išėmė, perrašė, kad pagimdė karalienė du šuniuku, ir jam indėjo in kišenių. Tas nunešė tą laišką pas karalių. Karalius perskaitė – visas persigando, nežino, nė ką rašytie kunigaikščiui. O viens jenarolas sako karaliui:
– Nerašyk nieko pikto, pakol pats sugrįši.
Jis viską parašė konodailiausiais žodžiais. Ale toj karalienė liepė saugot, kaip pareis pasiuntinys, kad jį atgabętų pas ją. Teip ir stojos: kaip tik sugrįžo pasiuntinys, tuo jį nusiuntė pas senąją karalienę. Toj neva iš džiaugsmo, kad sugrįžo pasiuntinys no karaliaus, tuo ji jam arielkos. Ans nusigėrė ir užmigo. Kaip jis užmigo, tai senoji karalienė išėmė no karaliaus laišką iš kišeniaus, perrašė, kad karalienę su vaikais sudegyt, ėmė indėjo jam atgal in kišenių. Ans prasnūdęs nunešęs padavė laišką kunigaikščiui. Kunigaikštis, gavęs tokią gromatą, nežino, ką jis turi padarytie. Aina jis pas senąją karalienę klaustie rodos, nes jam karalienę gaila sudegyt. O toj karalienė sako:
– Kaip nori, teip gali padarytie, ale kaip parvažuos karalius, ką neišpildei jo insakymą, nukirs tau galvą.
Nėr ką jau jam daryt: sukūrė ugnį ir jau veda karalienę sudegyt. Karalienė sako:
– Pirma nukirsk man pirštą su žiedu atminčiai vyrui mano.
Ans kunigaikštis ir nukirto. Ale kaip mieste tokį daiktą žmonės graitai dasižinojo, subėgo, sako:
– Jeigu tu norėtum ją sudegyt, tai mes tave tuo užmušim.
Na, jau nėr kas jam daryt. Mislija sau: „Aš ją rytoj anksti sudegysu, pakol da nebus žmonių“. Ale sesuo kunigaikščio sako:
– Ką tu gausi, ką tu ją sudegysi? Geriau ją paleisk gyvą, tegul aina naktij savo keliu, o sakysi, kad sudeginai.
Ir teip padarė. Ale toj karalienė da prieš išeinant padarė skrynutę, indėjo in tą skrynutę pirštą su žiedu ir pririšo vienam vaikui po kaklu ir išėjo, sėdo ant laivo ir išvažiau. Pervežė ją per jūres, paleido ant kranto pagirij. Ji nuvėjo in tą girią, o išvargus daugel, atsisėdo ir užmigo. Atbėgo vilkas ir levas, pagriebė jos tuos vaikelius ir nunešė. Sumislijo tie žvėrys no viens kito atimtie vaiką: viens metė vaiką ir kits an žemės ir ėmė smaugtis. O ten urve gyveno pūstelnykas. Tas pamatė, kad žvėrys atnešė du vaiku, jis – bėgt prie jų. Žvėrys, pamatę, kad atbėga žmogus, išsigando ir pabėgo, o tuos vaikus jis nusinešė in savo urvą, ir jis juos užaugino iki penkiolikos metų.
O toj karalienė pabudo – vaikų nėra. Sako: „Jau juos žvėrys nunešė“. Pamatė, kad važuoja laivas, tai ji jų prašyt, kad ją iš ten išvežtų. Ir ją išvežė, o ji apsigyveno vienam mieste.
Tas karalius sugrįžo iš vainos – pirmiausia klausia pas kunigaikštį:
– Kaip sveikata karalienės?
Teip tas kunigaikštis išpasakojo karaliui, kaip viskas atsitiko. Išėjo teisybė, kad tai viskas padaryta senosios karalienės. Tuo jis savo tą motiną sudegino, o pats išvažiau pačios ieškot.
O tie vaikai sykį vaikščioja girioj ir klausia to pūstelnyko:
– Na, ar tai tų ne mūs tėvas?
Jis jiem išpasakojo, kaip, iš kur jie atsirado.
– Na, kad teip, tai mes aisim savo tėvų ieškot.
Atsisveikino pūstelnyką ir išėjo. Atėjo in tą patį miestą, kur ir jų motina buvo, pristojo jiedu pas garsingiausią poną to miesto per tarnus. O toj jų motina kaipo biedna buvo, tai, būdavo, ateina pas tą poną, tai tie sūnūs jai, būdavo, almužną duoda.
Tas karalius, jau visur išvažinėjęs, atvažiau in tą miestą. O tas pons išgirdo, kad čia toks karalius atvažiavo, – prirengė pietus ir paprašė karalių an pietų, o tie vaikinai prie pietų tarnavo. Bevalgant karalius klausia pas tą vaikiną:
– Pasakyk tu man, ką tu čia turi per skrynutę po kaklu?
Sako:
– Mes nežinom savo tėvų, aš čia turu pirštą su žiedu.
Pažiūri karalius – pažino, kad tas žiedas jo pačios. Tada jis dažinojo, kad tai jo sūnūs. Dabar jie visi šnekasi: kur jie galėtų motiną rastie? O viens atsiminė, kad ateina pas juos viena žmona biedna be vieno piršto. Karalius tuo davė ją suieškotie, o kad atrado, tai ką jau pasakot, kokios linksmybės buvo! Ir išvažiau visi in savo karalystę.

PATEIKĖJAS: Vincentas Šeperis (Šėperis)

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19-20

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 341-346, Nr. 161
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 4. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis).

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 161
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.4. – 1905.

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal