ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7289&FId=10261&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks kupčiaus sūnus, jis buvo turtingiausias an viso svieto. Jis išgirdo, kad vienoj karalystėj yra tokia graži karaliūnaitė, kad kita tokia nėr an šios pasaulės. Ale jis sykį sumislio, pajėmęs gerai pinigų, važuot jos pažiūrėt. Atvažiavo in tą miestą, o tame mieste jis turėjo pažįstamą jenarolą. Atėjo pas tą jenarolą, ten apsigyveno. Jis, ten prabuvęs porą dienų, nuvėjo pavaikščiot in miestą. Beaidams mieste pamatė – stulpas pastatytas no aukso ir an viršaus pastatytas koks moteriškas paveikslas neišpasakyto gražumo, kad jis atsižiūrėt negali. Ale parėjo jis pas savo pažįstamą, klausia ano, kas tai yra do paveikslas, kur ten stovi an stulpo. Sako:
– Tai tas paveikslas yra mūs karalaitės, kuri dabar sės an sosto. Tik tiek su jąj vargas, kad ji apžadus padarė mirt panystėje. Po jos galvai nebus kam sėst an sosto.
Jis klausė:
– Ar aš ją negalėčia gyvą pamatytie ir jos gražų veidą?
– Tu jos veidą negali pamatytie, nes ji vaikščioja juoda gaza užsitiesus. Ji negali parodyt savo veidą, nes kaip ji, būdavo, vaikščioja grynu veidu, būdavo, daug žmonių aina iš svieto vyriškos lyties. Tai ji dabar nerodo savo veido.
O jis sako:
– N’o kad ją gundytie tekėtie už vyro?..
Tas jenarolas sako:
– Jau čia buvo visokių, o visiem atsako.
Tas kupčiaus sūnus šneka in tą savo pažįstamą jenarolą:
– Duok tu man kokią rodą, kad aš galėčia jos gryną veidą pamatytie.
– Tu jos veidą negali pamatytie, nes ji su svetimžemiais nešneka. Ji šneka su tokiais, nors ir būtų iš kitos žemės, ale kad turi čia šiam mieste didelius turtus savo. Ar tu žinai, kokią aš tau rodą duosu? Čia yra netoli no karališko palociaus plecius tuščias dėl užbudavojimo, o jį da nieks nenupirko, nes jis tokioj vietoj, tai labai brangus. Tai jeigu tu jį galėtum nupirktie o užbudavotie, tai paskui rasi galėtum kur ir pasišnekėtie.
Jis, kaipo toks kupčius, pinigų gana turi, – jis nupirko tą plecių ir pastatė puikiausius namus tame mieste, o prie karaliaus dvaro labai arti buvo.
Toj karaliūniūtė pamatė, kad tokį puikų namą pastatė, klausia:
– Iš kur jis, koks yr? Turbūt labai turtingas, kad iš mūs žemės joks neatsirado, kad tą piečių nupirktų.
O to jenarolo sesuo tai buvo pas tą karalaitę už tarnaitę, tai ji tą kupčiaus sūnų gerai pažino ir žinojo, iš kur jis. Sako ji karaliūtei:
– Jis yra labai turtingo kupčiaus sūnus iš tokios tai žemės, tai jis jį pastatė.
Ale jis dabar padėjo an to statymo jis tokias galybes pinigų, o tos karalaitės vienok nemato. Jis vėl prašo savo draugo jenarolo:
– Jeigu tu pats nieko negali man padėtie, tai tu prašyk nors savo sesers, kad ji man padėtų, kad aš galėčia ją pamatytie.
Tas jenarolas sako jam:
– Dabar bus balius karališkam dvare per tris nedėlias, o in tą balių suvadina visus turtingiausius to miesto, tai aš pasakysu seseriai, kad ji daneštų karalaitei ir apie tave.
Tas jenarolas pranešė savo seseriai apė tai, o kada toj sesuo pradėjo šnektą apė tą balių, ji jai teip prataria:
– Šviesiausia karalaite! Kad bus toks laukiamas balius, o čia tasai turtingas jaunikaitis, kuris išbudavojo tuos naujus namus, – ar nedaleistum ir jam būtie an to baliaus?
– Kad jis toks svetimžemis, o galėjo mano žemėj tokius puikius mūrus išbudavotie, ką iš mano žemės tiek nieks negalėjo pinigų užmokėtie, tai ne tik ką aš jam daleidžiu, ale da aš jį užprašau an to baliaus, ir žiūrėk, kad jam būtų krėslas pastatytas po tiesei mano krėslo.
Kada atėjo tas balius, susirinko visi kunigaikščiai ir po¬nai, an galo atėjo ir tas kupčiaus sūnus, o karalaitė, stojus iš krėslo, sako:
– Ar tai šitas jaunikaitis, kur tokius namus išbudavojo?
Atsiliepė:
– Teip, teisybė.
– Na, tai prašau čia, sėsk šalia manęs, pasišnekėsim.
Ji išklausinėjo iš kur, koks, o paskui pasakė:
– Kad kada su reikalu, tai tu gali tiesiog ateit in mano dvarą ir būsi prileistas.
Jau jis su karalaite gavo pašnekėt, ale bet nematė jos veido. Toliau šnekasi jis su tąj mylima karalaitės tarnaite, sako:
– Ar tu negalėtum duot kokią man rodą, kad aš galėčia matyt jos gryną veidą?
– Aš, – sako, – žinau, ką aš galėčia padarytie! Bus balius dabar vėl, tai tu an to baliaus neik. Tu ateik pas mane, tai aš tave inleisu in jos pakajų, kur ji guli, tai tu palįsk po jos lova, tai kaip ji pareis o ais nusirengus gultie, tai tu jos matysi veidą.
Jis tą tarnaitę gausiai apdovanojo. Kada atėjo tas balius, karalaitė išėjo an to baliaus, jis atėjo pas tą jos mylimą tarnaitę. Toj jį inleido in tą jos pakajėlį, jis palindo po lova. Kada jau atėjo vakaras, toj karalaitė pargrįžo iš baliaus, atsigėrė arbatos ir jau ėjo gultie, nusijėmė tą gazą no burnos, nusirengė visai ir atsigulė, jis jos matė ne tik skaistų veidą, ale ir visas dalis kūno, – o toj tarnaitė turėdavo sėdėt, kol ji užmiega. Kada jau užmigo, toj tarnaitė išėjo iš to pakajaus ir laukia, kad jis išeitų, o turi užrakytie pakajaus duris. Tas išlindo iš palovės, negalėdams darimtie jos gražumu, ėmęs ją pabučiau ir išėjo. Toj tarnaitė jam sako:
– Kodėl tu toks nekantrus? N’o kad ji dabar būtų pabudus, tai būtų abiem galas!
Užrakino duris, nuvė sau tarnaitė, o jis nuvė sau namon.
Anryt atėjo toj tarnaitė pas karaliūnaitę, rado ją nemiegančią o labai ant veido persimainiusią. Klausia tarnaitė:
– Kodėl, karaliūnaite, šiandie tep an veido persimainius?
Sako:
– Aš sapnavau šiąnakt tokį sapną, kad, rodos, buvo tas jaunikaitis, po lova gulėjo ir pabučiavęs mane išėjo.
– Ale tai viskas negal būtie – jis čia nebuvo. – O toj tarnaitė matė ant jos didelį palinkimą in stoną moterystės. Sako jai tarnaitė: – Geriaus būtų karalaitei, kad imtie sau vyrą karalių, ir būtų daug geriau.
Atsakė karaliūnaitė:
– Paimtie vyrą – tai nieko, ale kur gali gautie tokį tinkamą vyrą?
O tarnaitė jai sako:
– Vyrą čia galima rastie tam pačiam mieste...
– Na, koks čia yra, kad galėtų sėstie an karališko sosto?
– Aš tuojau galėčia rastie! Ar da geresnio raikia kaip tas jaunikaitis, kurs tą mūrą pastatė?
Kaip tik jį paminėjo, jau jai jis labai patiko, ale pasakė:
– Tegul pažiūrėsim toliau.
Ateina tas kupčiaus sūnus pas tą tarnaitę, sako:
– Susimildama, aš tau duosu daug raudonųjų, kad tu man ją prirodytum už moterį.
Sako:
– Biskį pakentėk, galima ir teip stosis.
Toliau daugiau jau jie pradėjo susiveit pasišnekėt. Toliau jau jie susiprato ir jau padavė užsakus.
Dagirdo karalaitės sesuo, kuri buvo klioštoriuj, – atėjo pažiūrėt, ar dailus bus karalius. Kaip tik atėjo, pamatė jį, – teip jis jai patiko, kad ji nog jo atstot nenori. Jau jis turėjo ten sau gyvenimą tuose pakajuose, o kad sykį naktį atėjo toj miniška pas jį ir teip ji ant jo užpuolė, kad jis ją negal atsikrėstie, sako jisai jai:
– Prašau aš tavęs, karalaite, kad gera valia atstotum no manęs, o jei ne, tai aš tave išmesu.
Toj da labiaus su visais pageidimais puolė vėl ant jo, o jis, negalėdams jos nusikrėstie, pajėmė už sprando ir išmetė iš pakajaus. Anryt sako toj sesuo:
– Kad tu man teip padarei, tai tu mane paminėsi.
Ale jau surengė vestuves, pajėmė kelis sau kareivius, nuvėjo in bažnyčią an vinčiaus, o toj sesuo pavadino kokį ten pulkaunyką jauną, žadėdama aną ant sosto pasodytie. Atėjo tas pulkaunykas, užmušė tuos kelis kareivius, tą karalaitę, kuri jau klūpojo pas altorių, nudūrė. Ale jis, išsisukęs iš jų nagų, pabėgo ir tuo nukeliavo in savo tėviškę. O toj sesuo ištekėjo už to pulkaunyko, ir stojo karaliais žemės anos.

PATEIKĖJAS: Antanas Kavaliauskas

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19-20

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 367-371, Nr. 167
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 4. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis).

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 167
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.4. – 1905.

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal