Knygadvario objektas "BsTB 4 377-169 Pasaka AT 569 – Apė karaliaus tarną, kurs ėjo dyvų ieškot" >> "Teksto 1998 m. redakcija"

Knygadvaris


ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7291&FId=10263&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks karalius. Jis, žinoma, kaip karalius, viso ko pertekamas buvo, ale jis, visko turėdams, sumislijo, kad da turėtų kokį navatną daiktą – tokį, kokį kiti karaliai neturi. Siunčia jis savo lekojų, kad aitų in svietą ieškot kokio navatno daikto. Išėjo jis. Aina aina per svietą – niekur nieko nepriaina teip navatno.
Sykį aidams pagiriu pamatė netoli krašto žiburėlį. Atėjo ant to žiburio, žiūri – stubelė. Inėjo in tą stubelę – nieko nėra, jokia gyva dūšia, tik žiburėlis an stalo ir trys lovos paklotos. Nežino, ką jis daryt. Jis palindo po lova ir guli. Ne po ilgam parėjo trys vyrai. Tuo viens pajėmė abrūsą, ištiesė an stalo, sako:
– Kad čia būtų ant trijų vyrų gert ir valgyt.
Tuo stojo an to abrūso visokių valgių ir gėrymų. Jie pavalgė, atsigėrė, išsimiegojo ir išėjo, o tas karaliaus tarnas tuo pajėmė tą abrūsą ir išėjo. Nuvėjo jau gana toli no tos stubelės, pasitiesė tą abrūsą ir sako:
– Kad čia būtų man an vieno vyro valgyt ir gert!
Tuo stojo an to abrūso jam gert ir valgyt. Pavalgė, atsigėrė, aina toliau, suvyniojęs tą abrūsą. Patiko tokį žmogų – nešasi an peties kucių. Sako:
– Kur tu aini?
– Ainu svieto vandravot.
– Na, ką tu šituom kucium veiki?
– Kad aš pasakau: „Kuciau, vyk ir duok“, tai tuo užmuša, kad ir kasžin kiek žmonių būtų.
– Na, tai aime drauge.
Aina jiedu. Nuvėjo toliau, patiko kitą žmogų – nešasi an pečių bylę. Klausia:
– Kur tu aini?
– Ainu svieto vandravot.
– N’o ką tu su šitąj byle veiki?
– Aš šitai bylei kad pasakau, tai in pusę adynos ji pastato didžiausias trobas.
– Na, tai aime drauge.
Ir nuvėjo toliau. Jie beaidami patiko žmogų ainant, nešasi kančių.
– Kur tu aini?
– Ainu svieto vandravot.
– N’o ką tu su šituo kančium veiki?
Sako:
– Kad aš paliepiu, tai kad ir kasžin kiek būtų žmonių negyvų, tai jis kirsdams atgydo.
Dabar sako tas karaliaus tarnas:
– Ką čia mes visi krūvoj vaikščiosim... Aime mudu – tu su kucium, o anie tegul aina sau.
Jie persiskyrė ir nuvėjo. Paėję galą, sako [karaliaus tarnas]:
– Mainykim šitą kucių ant abrūso.
Ans pamislijo: „Ką aš su tuom kucium veiksu... Iš to abrūso nors pavalgysu“. Apmainė jiedu. Paėjo biskį toliau, sako:
– Kuciau, vyk, užmušk ir atimk abrūsą.
Tas kucius tuo davijo, tą užmušė, atėmė tą abrūsą. Dabar sako:
– Kuciau, vyk tą, kur turi bylę.
Tuo tas kucius pavijo tą, užmušė, atėmė bylę. Jau dabar turi jis abrūsą, kucių ir bylę. Ale da jam negana. Sako:
– Kuciau, vykie, atimk tą kančių.
Tuo tas kucius pavijo tą, užmušė, atėmė ir tą kančių. Paskui sako tam kančiui:
– Dabar kirsk, tegul atgyja.
Tas kančius kaip kirto, tuo tas atgijo. Tuo tas kančius nunešė pas antrą ir trečią ir visus atgydė.
Jau dabar jis visokių daiktų turi. Parkeliavo in tą savo karalystę pas to karaliaus dvarą, sako:
– Byle, kad man būtų in pusę adynos pastatytas puikesnis dvaras kaip karaliaus!
Teip ta bylė tuo kaip bematant pastatė kur kas puikesnį dvarą kaip karaliaus. Tas karalius ėjo gult apė dvyliktą adyną naktij, da nieko nematė. Kaip atsikėlė iš ryto – žiūri, kad toki puikūs dvarai išbudavoti. Sako:
– Tai kas čia dabar yra?
Nusiuntė dvidešimts kareivių, sako:
– Aikit pavadyt man tą poną, o kad jei nenorėtų aitie, tai atveskit.
Tie nuvėję pasakė, kad karalius prašo ateitie pas jį, o jis sako:
– Tiek man pas karalių, kaip karaliui pas mane.
Tie mato, kad neina, – jau jį jau nor vestie. Tas mato, kad jau jie nor nežmoniškai pasielgtie, – teip sako:
– Kuciau, duok!
O tam kuciui dusyk sakyt nereikėjo – jis tuo juos užmušė.
Karalius laukė laukė, nesulaukė tų kareivių – nusiuntė keturiasdešimts vyrų, kad jį pargabentų.
– Ale, – sako, – tik jį neužmuškit.
Atėjo tie ir jau jį norėjo paimtie. Jis sako:
– Kuciau, duok!
Tas kucius vėl ir tuos užmušė.
Laukė laukė karalius, nesulaukė – pajėmė keturiasdešimts vyrų ir nuvėjo pats. Atėjo pats karalius, o tas pamatė, kad karalius atėjo, ištiesė abrūsą, sako:
– Kad čia būtų dėl karaliaus visokių valgių ir gėrimų.
Teip tuo viskas stojos, ir prašo karalių sėstis prie stalo. O karalius sako:
– Kaip aš galiu pas tave sėstis, kad tu mano tiek vyrų užmušei!..
– Tai nieko, ką aš juos užmušiau. Aš juos galiu ir vėl atgydyt.
– Na, tai atgydyk.
Jis sako:
– Kančiau, prikelk tu juos iš numirusių.
Tas kančius kirto visiem po sykį, ir visi atgijo. Pamatė karalius, kad jo vyrus atgydė, tada sėdo valgyt ir gert. Begeriant klausia tas tarnas:
– Ar tu, karaliau, mane pažįsti? – Sako: – Aš – tas tavo tarnas, katrą tu išsiuntei navatnų daiktų ieškot, tai aš dabar suieškojau. Štai tas kucius: kad aš jam paliepiu, tai jis, kad ir kasžin kiek žmonių būtų, tai jis užmuša. O šits kucius atgydo. O šita bylė, kad aš jai pasakau, tai in pusę adynos pastato kasžin kokias trobas.
Tas karalius sako:
– Kad tu tokius dyvus suieškojai, tai tu turi būtie mano žentu.
Ir tuo neilgai trukus surengė vestuves ir apženijo.
Po vestuvių kits karalius kilo ant jo. Kada jau atėjo in mūšį, tas jo žentas pajėmė kelis vyrus dėl mados, atėjo prieš neprietelių, sako:
– Kuciau, duok!
Tas kucius kaip bematant išmušė visus kareivius. Toliau pradėjo ir su kitais karaliais kariautie teip, kad jis su tuom kucium užvaldė visas karalystes ir paskui laimingai karaliavo iki pabaigai dienų gyvenimo savo.

PATEIKĖJAS: Mileris

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19-20

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 377-381, Nr. 169
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 4. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis).

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 169
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.4. – 1905.

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal