ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7292&FId=10264&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks vargingas žmogus su pačia, turėjo kelis vaikučius, o teip pavargęs buvo, kad jis neturi kuom maitytis. Sako pačiai:
– Aisu vogti, kitaip aš neišsimaitinu!
– Kaip aisi vogt, pagaus da kas, užmuš. Aik pasiklaust pas kleboną, ar tau pavelys.
Jis tuo nuvėjo pas kleboną ir klausės jo apė tokį darbą, bet klebonas jam sako:
– Kaip galėdams, teip maitykis, o tik neik vogt.
Sugrįžo namon – jau jam visai galas: nėr kas valgyt. Jis, nieko pačiai nesakęs, nuvėjo savo kaimyno pavogė jaučių porą, nuvedė in girią, pririšo prie medžio ir parėjo namon. An rytojaus tas kaimynas, neradęs jaučių, ateina pas jį ir sako:
– Kaimynėli, turu bėdų.
– N’o kas?
– Jaučiai prapuolė.
– Aš, kad būčia turtingesnis, tai aš tau už dyką jaučius išburčia, o dabar matai pats, kad aš neturu ką pavalgyt. Duosi man dešimtį rublių, tai aš tau išbursu.
– Ką man tą dešimtį rublių, kad tik jaučiai atsirastų.
– Padėk ant stalo dešimtį rublių, tai aš tau išbursu.
Tas gaspadorius padėjo pinigus, o tas sako:
– Nuveik in girią, rasi prie medžio pririštus.
Tas nuvėjo – rado teip, kaip anas sakė.
Pakol turėjo tą dešimts rublių, tai da maitinosi, o kaip pabaigė, tai nuvėjo pas kitą kaimyną, pavogė porą arklių, nuvedė in girią, pririšo prie medžio. Ale jau šits gaspadorius ateina tiesiog pas tą žmogų, sako:
– Radai tu ano jaučius – ar nerasi ir mano arklius?
– Ano jaučiai pigesni – jis man davė dešimts rublių, o tavo arkliai brangesni, tai tu duosi dvidešimts rublių, tai aš ir tau išbursu.
– Ką man dvidešimts rublių, kad tik arkliai atsirastų!
Padėjo ant stalo pinigus. O jis jam sako:
– Nuveik in girią, tenai rasi prie medžio pririštus.
Nuvėjęs rado teip, kaip buvo sakęs. No tosyk jau jis ir liko burtinyku.
Pas karalių prapuolė karaliaus žiedas. Dabar tas karalius parašė in visus gubernatorius, kad dažinotų, kur yra toks burtinykas, kad galėtų pasakyt, kas tą žiedą pavogė.
– O kaip dažinosu, – sako, – kas pavogė, tai tą smerčiu korosu.
Gubernatoriai parašė in pavietus, iš pavietų – pas vaitus, vaitai in kaimus davė žinią, ir teip, kad daėjo iki tam žmogui, kad jau jis tur aitie pas karalių. Kada atėjo pas karalių, karalius klausė:
– N’o ką, ar tu galėsi atrastie tą žiedą?
– Galėsu, ale man duosit tris dienas laiko ir stubą atskyrium.
– Gerai, duosu tau tą viską, ką tik tu norėsi, ir tave nuvešu, iš kur tu asi.
O to karaliaus buvo keturi lekojai, viens iš tų pavogė, o visi žinojo apė tai. Liepė karalius neštie in jo stubą jam valgyt ir vis kassyk prie valgio po mierelę degtinės. Atnešė viens lekojus jam valgyt ir degtinės. Išgėrė stiklelį:
– Na, – sako, – jau vieną turu.
O jis, neturėdams ką veiktie, siuvinėja ten visokias popieras, kur tik rasdams, in krūvą ir jau susiuvo didelę knygą. O tas lekojus, atėjęs pas šituos, sako:
– Jau čia su mumis turbūt bus bloga. Aš kaip tik atėjau, jis tuo sako: „Jau vieną turu“. Kitąsyk, – sako, – aik tu – žiūrėsim, ką jis tau sakys.
Anas kaip tik nuvėjo, [tas] sako, išgėręs degtinės stikluką:
– Jau ir kitą turu.
O tas burtinykas tik skaitė degtinės stiklukus. Tas lekoas atėjo pas šituos. Klausia jo:
– Ką tau sakė?
Sako:
– Savo tuos leistrus varto atsidėjęs – kaip aš tik inėjau, sako: „Jau ir kitą turu“. – Sako: – Kitąsyk aik tu trečias, žiūrėsi, ką tau sakys.
Tas kaip tik inėjo, jis sako:
– Jau ir trečią turu.
Sugrįžo. Klausia:
– N’o ką sakė?
Sako:
– „Jau ir trečią turu“.
– Na, tai jau su mumis bus ledaka, jau jo reik mum prašytis, rasi jis kaip kitaip galės apverstie, nes kaip pasakys karaliui, kad mes pavogėm, tai visiem galvas nukapos.
Susirinko visi pas jį ir sako:
– Rasi jūs galėsit kitaip kaip apverstie, kad ne mes pavogėm?
– Aš tuo galiu apverstie, ale tik turėsit visi duotie po šimtą rublių.
Tie jau su noru duoda jam po šimtą rublių, bile tik jis jau nesakys. O jis sako:
– Ana vaikščioja po dvarą tas didysis kurkinas. Tą žiedą suminkykit su tešla ir inkiškit kurkinui in gerklę.
Anie tuo ir padarė teip, kaip jiem pasakė.
Atėjo karalius, klausia:
– N’o ką, jau atradai?
– Jau. Mano leistrai rodo, kad tas didysis kurkinas turi sulesęs.
Tas karalius tuo liepė pagaut jį, paskerst, ir rado gūžij.
– Na, – sako, – ką tu už tai nori?
– Ką aš čia norėsu... Man pripilsit šitą krepšį pinigų.
Tas karalius jam pripylė krepšį pinigų ir jį nuvežė in jo stubelę. Dabar jau jis stojo bagočiu: pinigų užtektinai turi. Aina jis vėl pas tą kleboną pasisakyt, kaip jam atsitiko. Papasakojo klebonui no pat pradžių. Klebonas jam sako:
– Dabar tau tuos pinigus Dievas davė kaipo neturtingam. Ale dabar žinai, ką turi padarytie? Tu imk ir užkurk savo stubelę, o kaip sudegs, tai kad ir kur kitąsyk tave šauktų teip burt, tai tu sakyk: „Kap mano stubelė degė, tai mano tie leistrai sudegė, iš kurių aš galėjau tą viską žinotie, o dabar aš nieko negaliu“. Nes kaip tave kur pašauks, o nieko negalėsi, tai tau galvą nukirs.
Paklausė šnektos kunigo: tą savo stubelę uždegė, o pats sau už tuos pinigus pirko gražius namus ir sau gražiai gyveno.
Kitas karalius išsišnekėjo su tuom karalium, ką tą žiedą atrado, sako:
– Man daug pinigų pavogė.
Sako:
– Man žiedą ana toks ir toks burtinykas atrado, tai tu jį parsigabenk, tai jis ir tau išburs.
Tas karalius atsiuntė pas jį, kad jis atvažiuotų atrastie jo pinigus, o jis sako:
– Kaip mano stubelė degė, tai ir tie mano leistrai sudegė, aš dabar jau nieko negaliu.

PATEIKĖJAS: Jur. Dabrickas

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19-20

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 381-385, Nr. 170
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 4. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis).

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 170
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.4. – 1905.

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal