ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7294&FId=10266&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1995 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Vieno turtingo prikėjaus sūnus, aukštai mokytas, pasiėmė eiti svieto žvalgyti. Ant kelio pasiėmė peilį, šakutes ir šaukštą sidabrinį. Dar jam tėvas davė magnasavą švininę kulkelę. Išėjęs iš miesto, sutiko žmogų, kuris klausė keleivio:
– Kas ėsi ir kur eini?
Keleivis atsakė:
– Ėsmu vagiu.
– Ir aš vagis, – tarė sutiktasis, – tai dabar būsim draugu.
– Bet kuris gudriau pavogsim? – tarė senasis vagis. – Tu dar jaunas, gal dar pirmą kartą rengiesi vogti, tai eik pirmu.
Teip ir sutarė.
Vieną dieną, žmonėms važiuojant ing turgų, netoli miško, kuriame buvo didi bala, pamiškė pametė jis ant kelio šaukštą, už pusę varsto – peilį, vėl už pusę varsto – šakutes. Žmogus, važiuodamas ing turgų, vežė ožką parduoti. Radęs ant kelio šaukštą, norėjo sustoti paimti šaukštą, bet negalėjo arklio sulaikyti, tad, nuvažiavęs ing pamiškį, pririšo arklį prie medžio, nuėjo susirinktų išmetliotų daiktų. Tuo tarpu keleivis vagis, pajėmęs ožką, nupjovė galvą, nunešė ing vidurį balos, padėjo ant kelmo, o pačią ožką nunešė į mišką. Žmogus, susirinkęs išmėtliotus daiktus, pagrįžęs pas arklį, neberanda ožkos. Apsidairęs pamatė viduryje balos ožkos galvą, mislijo, kad pati ožka ten nuklimpo. „Ką čia daryti? Reiki, nusidarius drapanas, bristi ir traukti laukan ožką“. Nusivilkęs viršutinius drabužius, nusimovęs kelnes, įbrido į balą, o drabužius paliko ant ratų. Atėjęs keleivis nuvažiavo arklį, nuvežė ir drapanas. Ir žmogus paliko be arklio ir be kelnių, su viena ožkos galva. Teip pirmą sykį pasiklojo prikėjaus sūnui pavogti arklį.
Antras, senis vagis, žinodamas vieno pono gražius arklius, kurie buvo pirkti pirm kelių metų, nuėjęs ing stainę, išvedęs vieną arklį, padavė savo draugui, o pats, nusidaręs nuogas, atsistojo į arklio vietą. Šėrėjas atėjęs randa arklio vietoje žmogų bestovintį. Nubėgęs pasakė ponui:
– Žiūrėk, pone, arklio vietoje žmogus atsirado.
Ponas liepė tuojaus atvesti tą žmogų ir klausia:
– Kas tu toks ėsi?
Šis atsakė:
– Aš ėsmu tikrai žmogus, buvau prasikaltęs, tai mane Dievas buvo parmainęs ing arklį, o dabar jau vėl pagrąžino man žmogystę.
Ponas, dėkavodamas, kad jam teip geru buvo arkliu, apdarė jį gražiais drabužiais, labai apdovanojęs, išleido. Nusiuntė savo tarnus į jomarką, sakydamas:
– Jei tiktai gausite tokį arklį, kaip tas buvo, tai nupirkiat, kad ir brangiai prašys.
Vagilis, išėjęs iš pono, dantų neapčiaupdamas, nujojo arklį ing turgų, be jokios baimės, kaip savo. Pono siuntiniai pamatė tokį arklį, užėmė pirkti. Vagilis prašo už arklį penkių šimtų rublių. Tie užmokėjo pinigus, parvedę namon, parodė ponui. Ponas džiaugėsi, kad įgijo tokį pat arklį, kaip ir pirmu buvo, o vagis džiaugėsi, kad įgavo daug pinigų. Teip abiem vagim pasiklojo dailiai pavogti arklius.
Nuėjo abudu ing didelį miestą, kur buvo karaliaus iždas, nes mat tame mieste gyveno senojo vagio pati. Abudu vagiu pasiėmė išplėštų tą iždą. Kas čia daryti?
– Reikia išpjauti mūrą iš antros pusės, kur nėra sargybos, – tarė jaunesnis vagis.
– Bet kuo išpjausiva? Jug jisai yra labai storas, kad mums bebrazdinant neišgirstų sargai, – kalbėjo senesnis.
– Nesirūpink! Aš jau sumanysiu, ką reik daryti, – atsakė jaunasis vagis.
Nuėjo naktį ing kiemą, kur buvo tas iždas karaliaus, iš antros pusės, kur nemato sargai, aprėžė su ta magnasava kulkele, kur jam išeinant tėvas buvo davęs, – tuojaus mūras apsprogo kaip stiklinės dugnas. Išėmę tą skiltį mūro, įlindo pirmu jaunesnysis vagis, prisisėmęs pinigų, išlindo laukan, o mūro skiltį įstatę atgal, užtrynė su ta kulkele, kad nežymėtų. Teip darė, kada tik jiems prireikėjo pinigų.
Vieną kartą išėjo nuo karaliaus įsakymas tame ižde skaityti pinigus. Parskaitę nerado daug pinigų ir nežinojo, kas ir pro kur įėjęs juos išvogė. Vienas galvočius sumanė, kad reikią viduryj triobos uždegti šiaudų kūlį ir uždarius duris iš šono žiūrėti, kur par sieną eis dūmai, tai ten bus vagių lendama. Teip ir padarė. Šiaudai degdami tratėjo, o dūmai pradėjo po biskį smilkti par tą vietą, kur buvo vagių lendamą. Pri tos lendynės pastatė dabar bačką su degutu, kad vagys lįsdami degute prigertų.
Atėjo draugai pinigų semtų, o apei skaitymą nieko nežinodami, tarė jaunasis vagis senajam:
– Lįsk tu nors kartą! Kam gi man vienam vis lįsti!
Senis įlindo ir neišlindo. Nesulaukdamas draugas lindo pats žiūrėti, kur tas senis paliko. Randa senį stačia galva bestoviantį deguto bačkoje. „Ką čia daryti? Paliksiu visą – atradę tarnai pažins, dar ir mane gali suimti, nes žinos, kad aš su juo kartu draugauju“. Paėmė peilį, nupjovė galvą, o kūną įmetė atgal į degutą, o pats, pasiėmęs savo draugo galvą, išlindo laukan ir, užtaisęs skylę, sau nukeliavo.
Už kelių dienų karaliaus tarnai nuėjo pas bačką – randa įlindusį žmogų. Ištraukė laukan, žiūri, kad be galvos! Matydami, kad tai ne vieno čia darbai, aprėdė brangiais perlais ožio galvą, mislydami, kad pri tos galės greičiau sugauti vagį. Bet tas tam laiki pataisė mieste tokias komedijas, kad visi iš miesto bėgo žiūrėti. Atbėgo ir tarnai tie, kurie ožio galvą saugoja. Tuo tarpu vagis atėjęs pasiėmė ožio galvą ir nusinešė kaip savo.
Pasibaigus komedijai sugrįžę tarnai, neberadę tos galvos, davė žinią policijai. Policija sumanė visą miestą kratyti, mislydama, kad pavogė, tai turės ir virti (nes mat ožio galva ir virinama smirdi). Vagis, parsinešęs galvą, neiškenčia neviręs. Štai jam beverdant, šnaru šnaru ir įeina policija. Klausia:
– Ką čia verdi?
Šis atsakė:
– Pirkau ožio galvą ir verdu.
Policijantai, jam nesakę nieko, išėjo, tiktai ant durų parašė tuos žodžius: „Čia yra ožio galva“, – mislydami ant rytojaus daryti kratą. Šis vagilis, radęs parašą ant savo pringio durų, naktį pagaliaus, vaikščiodamas po miestą, prirašė tokių parašų ant daug durų tuos žodžius: „Čia yra ožio galva“. Ant rytojaus policijantai, vaikščiodami po miestą, ieško, kame yra tas parašas, bet, radę daug tokių parašų, nežinojo, kokiame bute tikrai buvo radę galvą, ir teip sugrįžo namon kaip dūdą pūtę.
To karaliaus buvo labai graži duktė, todėl sumanė karalius dar vienas kilpas padaryti tam galvočiui (mat tą vagį jau už galvočių pastatė). Pakėlęs didį pokylį par dvi dieni, suprašęs daug svečių iš viso miesto, turtingus ir beturčius, pagirtus ir aptartus, jis visus lygiai vaišino. Viename kambaryje pribarstė ant grindų auksinių pinigų, o tarnus pastatė saugoti: kas tuos pinigus drįs rinkti, tas bus kaltas visos vagystės. Buvo tame pokylie ir tas gudravagis. Neišturėjo jisai ir čia nevogęs. Mat bijodamas, kad jo nesučiuptų teip renkant nuo grindų pinigus, tai jis batų padus pasmaluoja, pasku, pavaikščiojęs po kambarį, kur pinigų pribarstyta, išėjęs laukan nulupinėjo ir vėl eina, iš naujo pasmalavęs.
Dar karalius liepė savo dukterį puikiai pasipuošti ir atsisėsti vakare sodne ir pasiimti plėčkutę juodylo ir prisakė: kas pirmas iš vyriškųjų naktį ateis, tą su juodylu ištepti – turės būti tas galvočius. Teip karalaitė ir padarė. Gudragalvis, nuėjęs pas panelę į sodną, besimalonėdamas užmigo, o panelė jį su juodylu ištepė. Atsibudęs pajuto, kad jam burną peršti. Išsiėmęs zelkorą iš kišenės, pažiūrėjęs pamatė, kad jau ėsąs išjuodytas. Pajėmęs tą patį juodylą, ištepė pačią panelę bemiegtančią, o nuėjęs ing kambarius, ištepliojo visus miegtančius, net ir patį karalių. Ant rytojaus, atsiradę visi išpaišyti, nežinojo, kas buvo ant medžionės sodne. Tada karalius pasakė:
– Kas prisipažinsite tą gudrybę, tam duosiu savo dukterį, o po savimi įpėdiniu palieku.
Tada vagilis, tikėdamas karaliaus žodiams, prisipažino ėsąs vagimi ir paliko valdonu visos karalystės ir žentu karaliaus. Karalius pakėlė dideles vestuves, kad visi svečiai jeknų be duonos lig sotės prisivalgė.

FIKSUOTOJAS: Teklė Augustinavičiūtė-Tamošaitienė

FIKSAVIMO METAI: 1904

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Rozalimas, sen., , Pakruojo r. sav., Šiaulių apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Rozalimo parapija, Panevėžio pavietas

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 194-198, Nr. 89
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 2. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1995. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 89
Lietuviškos pasakos yvairios (II t.). Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1904.

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: kytruolių-galvočių pasakos. (Istorinė ?)

Spausdinti

Atgal