Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7303&FId=10278&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

TEKSTINIS TURINYS:
Vienas gaspadorius turėjo tris sūnus. Vienas iš jų išsimislino aitie mokytis daktaraut. Sako:
– Tėvai, duok man, kiek man prigul dalies, aš aisu mokytis pas daktarus.
Davė jam tėvas tris šimtus rublių dalies, ir išėjo jis. Nuvėjęs pristojo pas daktarą, ir jis teip perbuvo kelis metus. Mato tas daktars, kad iš jo nieko nėra, jau jį paleidžia no mokslo. O jis sako:
– Jūs mane teip nepaleiskit, jūs man parašykit receptų visokių.
Davė tas daktaras da jam šimtą rublių už jo ten trūsą ir parašė daug receptų jam, ir jis aina. Kur jis ais? Aina in karaliaus miestą. Ten davė padaryt toblyčią, kad toks ir toks daktaras nuo visko žino. Nusisamdė sau stubą, tą toblyčią pakabino ir sėdi sau.
Ale sykį ėrnė ir pavogė no karaliaus važinėtojaus naktij arklį. Jis pamatė, kad tokia toblyčia pakabyta, kad daktars no visko žino, – aina jis pas daktarą tą, sako: gal jis ir tą arklį žino, kur jis yra. Atėjęs klausia:
– Ar tu nežinai, kur mano arklys? Šiąnakt man jį pavogė.
Sako:
– Tu man duosi šimtą rublių, tai atrasi tą arklį.
Tas tuo jam davė šimtą rublių, o jis jam duoda raštelį, pats nežinodams kokį, sako:
– Nusipirk šitų vaistų, išgerk ir eik in girią, tai galima rasi ir arklį.
Tas nusipirko tų vaistų, išgėrė ir aina in girią. Atėjo in girią, o kad jam išsiliuosavo viduriai – jau jis negali nė kelinių užsitrauktie! Nuvėjo toliau no kelio in tankumyną, jis ten reikalaujasi ir šneka garsiai:
– Ką jis man čia parašė, kad teip pilvą pagadino, kad nė kelinių negaliu užsisegt?
O ten vagis tą arklį buvo pastatęs tam tankumyne, – išgirdo tas arklys jo balsą, ėmė žvengt, jis išgirdo to arklio žvengimą, griebė kelines in ranką ir – bėgt prie to arklio. Radęs parsivedė namon, ir karalius nieko nežinojo apė tą arklį.
Ale to karaliaus apsirgo duktė, buvo gerklėj ar krūtinėj skaudulys. Suvadino karalius didžiausius daktarus – jąją neišgydo. O ta pana jau tokia silpna, kad jau nė nešneka. Toj pana tam važinėtojui labai buvo gera, būdavo, kaip važuoja, tai ji jam duoda po dešimts rublių, po penkis, ten po kiek, tai kaip ji tokiam padėjime buvo, tai jis jos gailėjos ir verkė. Pamatė jį verkiant, klausia:
– Ko tu verki?
Sako:
– Aš čia žinau mieste daktarą, kad jis apė viską žino. Kad jį pašaukt, tai jis tikrai išgydytų.
Teip tas karalius tuo liepė pakinkyt arklius in karietą ir parvežt jį. Tas tuo nuvažiavęs jį parvežė, o šitie daktarai mislino: „Ką šits durnius čia dabar darys, kad mes čia nieko negalim daryt?“ Ale jis kaip tik inėjo, pažiūrėjo in tą paną ir sako:
– Na, dabar prašau, ponai, kad išeitumėt iš čia an trijų adynų.
Tie visi daktarai išėjo, jis duris užrakino. Rado jis ten torielką, atsinešė tą torielką pas paną ir sako jai:
– Tu biskį inšlapyk in tą torielką.
Na, anoj tur tą padaryt kaipo gydytojui. Pajėmė tą torielką, vienąsyk pavuostė, toj pana žiūri. Kitąsyk pavuostė, ale tik siurpt paragau – toj pana prasijuokė, ir trūko tas skaudulys jai gerklėj. Tuo ėmė bėgt pūliai ir kitos bjaurybės, – jis ten ją šluostyt. O toj pana sako:
– Te, padėk žiedą an lango, kad neišsibjaurytų.
Jis tą panos žiedą padėjo an lango. Jau toj pana pradėjo šnekėt. Jis tuo duris atrakino, sako:
– Prašau ateit, jau pana beveik sveika.
Atėjo karalius ir tie gydytojai, žiūri – kas čia pasidarė? Ale sako:
– Reik pavogt tą žiedą.
Ėmė tie gydytojai ir pavogė tą žiedą. Ne po ilgam toj pana sako:
– Paduokit man tą žiedą.
Žiūri – an lango jau to žiedo nėra. Tie gydytojai sako:
– Tai šits pavogė. Mes čia jau kiek dienų būnam – argi mes vogsim! Tai jo darbas!
Tas karalius sako:
– Tu suieškok tą žiedą. Aš tau duosu už išgydymą, kiek tu nori pinigų, ale žiedą atieškok.
– Duokit man tris dienas laiko, aš jį atieškosu.
Užsidarė vienoj stuboj ir sėdi, mislija, kas čia bus. Ale tie gydytojai šnekasi:
– Ką jis ten darys? Kad jis tą paną išgydė, galimas daiktas, jis žino, kad mes ir tą žiedą turim.
Aina viens po langu pažiūrėt, – o jau buvo popiet viena adyna, – žiūri in dziegorių, sako:
– Jau viens yra.
O tas gydytojas išgirdo už lango, kad jau viens yra, sako: „Jau čia nebus gerai, jau jis žino“. Atėjo pas anuos ir sako:
– Aš kaip tik atėjau po langu, jis sako: „Jau viens yra“.
– Na, – sako, – negali teip žinot tikrai, ar jis žino, ar ne.
Aina kits. Kaip tik atėjo po langu, o jau buvo dvi adynos an dziegoriaus, jau jis sako:
– Jau yra du.
O jis neturi ką daugiau daryt, tai nors adynas skaito. O ans išgirdo už lango, kad jau „du yra“, jau tas nusigando. Atėjęs pasakė aniem, kad jau yra du:
– Neškim mes jam tą žiedą.
Ale trečias sako:
– Na, palauk, da aš aisu pažiūrėt.
Atėjo tas po langu, o jau buvo trečia adyna, sako:
– Jau yr trys.
Tas, atėjęs pas anuos, sako:
– Jau jis žino. Aš kaip tik atėjau, sako: „Jau trys“.
Sako:
– Aime mes pas jį prašyt. Atiduosim tą žiedą, kad jis nors karaliui nepasakytų, ką mes buvom pavogę.
Atėjo jie pas jį, atidavė tą žiedą ir prašo, kad karaliui nepasakytų. O jis sako:
– Jeigu jūs norit, kad tokią vagystą akyse karaliaus užslėptie, tai turite duotie visi po tūkstantį rublių.
Tie gydytojai, bijodami no karaliaus gėdos, davė jam po tūkstantį rublių. Na, jau jis tur pinigų. Atnešė tai panai žiedą, o karalius klausia:
– N’o kiek nori už gydymą dukters?
O jis sako:
– Ką čia daug no jūs prašysi... Už tokį didelį darbą duosit milijoną rublių.
Davė karalius jam pinigus, ir jau jam daugiau nereikėjo daktaraut, jau jam užteko tų pinigų iki galui gyvenimo.

PATEIKĖJAS: Vladas Vaitukaitis

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19-20

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 394-398, Nr. 176
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 4. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis).

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 176
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.4. – 1905.

Spausdinti

Atgal