Knygadvario objektas "BsTB 4 419-188 Pasaka AT 875 – Apė gudrią mergą ir vaitą " >> "Teksto 1998 m. redakcija"

Knygadvaris


ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7318&FId=10290&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo diedas ir boba, jiedu turėjo dukterį. O jie gyveno vieno bagoto pono stubelėj, ir turėjo tas žmogus karvę. Būdavo, tam ponui atidirba už pašarą, už ganiavą. Ale ėmus toj boba ir numirė. Tą bobą kaip palaidojo, sako tas pons: „N’o kam jam reikia dabar tos karvės? Reik nog jo atimt. Ale, – sako, – teip bus negerai, kad aš ją teip atimsu, reikia, kad vaitas priprovotų“.
Nuvė pas vaitą, sako:
– Tu turi no to žmogaus priprovot jo man karvę.
Vaitas sako:
– Aš teip negaliu priprovot be jokios kaltės. Aš jum užmysu tris mįslius – katras atmįsit, tai to bus karvė. – Sako:
– Kas an svieto bagočiausias, kas riebiausias ir kas mieliausias? O po trijų dienų ateisit man pasakytie.
Tas ponas mislija: „Kas bagočiausias? Aš: aš galiu karčiu mieruot pinigus! O kas tokį meitėlį riebų gal nupenėt kaip aš? Pati, vaikai man mieliausi! Aš nuvėjęs vaitui pasakysu, ir – mano karvė“.
O tas žmogus sako savo dukteriai:
– Vaitas užminė mįslius, kad jei atmyčia, tai būtų mūs karvė, o jei ne, tai jau pono. Ale kas juos gali atmytie: kas bagočiausias, kas riebiausias ir kas mieliausias?
O toj duktė sako:
– Tai tik niekai toks mįslis: Dievas bagočiausias, žemė riebiausia, o miegas mieliausias, už viską mielesnis!
Nuvėjo po trijų dienų pas vaitą – sako tas pons:
– Bagotesnį už mane nėra. O meitėlį kas gali tokį nupenėtie kaip aš? O pati, vaikai tai man mieliausi.
Vaitas sako:
– Visai neteisybė. Na, sakyk tu dabar.
Jau sako tas žmogus:
– Dievas bagočiausias, žemė riebiausia, o miegas už viską mieliausias.
– Na, gerai, atminei – tavo karvė. Nale kas tau pasakė? Tu ne pats išsimislijai.
Sako:
– Man pasakė mano duktė.
– Na, tai kad tavo tokia duktė, tai te tau dvyliką kiaušinių virtų, parnešk tu jai, tegul padeda po višta ir tegul išperina man dvyliką vištukų.
Parnešė tuos kiaušinius, sako:
– Vaitas davė tuos kiaušinius virtus, kad tu padėtum po višta ir kad išperėtų jam dvyliką vištukų.
– Tai čia menkas daikts.
Ji pajėmė kvortą miežių, iššutino, sako:
– Te, nešk tu vaitui, tegul šituos miežius pasėja – užaugs tiem vištukam lesyt.
Tas žmogus nunešė vaitui ir sako:
– Atsiuntė tau šutytų miežių, liepė pasėt: kaip užaugs, tai bus vištukam lesyt.
– Na, tai kad ji tokia, te tau svarą linų, nunešk tu jai, tegul suverpia kapą tolkų ir išaudus atneša man.
Parnešė jai tuos linus ir sako:
– Liepė vaitas iš tų linų suverpt kapą tolkų ir išaust.
– Gerai, te tau šitą pagaluką, nešk vaitui, tegul jis man padaro iš to pagaluko stakles, mestuvus, špūlvindį, vytuvus.
Nunešė tėvas tą pagaluką pas vaitą, sako:
– Atsiuntė duktė tą pagaluką, kad padarytum stakles, mestuvus, vytuvus ir špūlvindį.
– Na, tai kad ji tokia – mano lauke yra čia toks akmuo kaip trioba – tegul ji nulupa jam skūrą.
O toj duktė savo tėvui sako:
– Aik tu jam ir pasakyk, kad jis tą akmenį apverstų aukštinyką, nes aš turu no bambos pradėt lupt, o jis an bambos guli.
Nuvėjęs pasakė vaitui, ką tur padaryt. O vaitas sako:
– Kad ji tokia kytra, tai aš su jąj ženysuosi.
Atvažiau pas ją ir sako:
– Aš tave vešu, ale žiūrėk, kad tu prie mano provų nesikištum.
Apsivedė. Atsitiko, kad girios sargas pardavė du medžiu ūkinykui, o kitą dieną pagavo tas pats sargas kitą pavargėlį žmogų su kirviu rankoj – sako, kad jis tuos medžius pavogė ir apskundė pas vaitą. Tas vaitas jau tą žmogų apkaltina, o toj vaito pati sako:
– Medinčius pats pardavė medžius, o tu tą pavargėlį apkaltini.
– Na, aš tau sakiau, kad tu prie mano provų nesikištum! Dabar gali ait sau: pasiimk, kas tau mieliausia, ir aik sau pas savo tėvą in tą stubelę.
Toj atsiskirtuvių pajėmė geros arielkos:
– Na, – sako, – dūšule, gerkim atsiskirtuvių.
Tas vaitas griebė vieną, kitą, dešimtą ir dvidešimtą kaipo vaitas ir pasigėrė be omenies. Teip toj pati liepė arklius pakinkyt, pajėmė jį ir nusivežė in tą stubelę, pateršė šiaudų an žemės, ir jiedu atsigulė. Prasipagiriojo [vaitas], klausia:
– N’o kodėl aš čia tokioj stubelėj guliu? Aš tau liepiau imt, kas tau mieliausi daiktai, o tu mane čia atsivežei.
– N’o kad tu man mieliausias už viską.
– Na, kad tu teip padarei, tai imk tėvą, ir jau visi būsim draugėj.
Ir daugiau jau nesiskyrė.

PATEIKĖJAS: Ona Paliuliūtė

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19-20

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 419-422, Nr. 188
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 4. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis).

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 188
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.4. – 1905.

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal