ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7319&FId=10291&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks ūkinykas, jis turėjo sūnų. Tas sūnus užsimanė ait kalvystos mokytis. Tėvas jį leido pas kalvį. Pasimokino pusantrų metų, parėjo pas tėvą, pasistatė kalvę, pajėmė gizą, nupirko geležies tėvas ant vežimo, ir jiedu kausto vežimą. Tas gizas pareina valgyt, o jau tam sūnui visai tur nešt in kalvę ir valgyt. Degino jiedu, degino, sudegino jie tą geležį. Tas gizas sako:
– Jau neišeina geležies ant vežimo, jau bus tik kūjis.
– Na, tai nors kūjį pasidarykit.
Kitą dieną gizas tėvui sako:
– Jau kūjis neišeina, jau bus tik plaktuks.
– Tai padarykit plaktuką, tai aš ateisu atimt.
Padarė jiedu šiokį tokį plaktuką, sako:
– Tėvas ateis atimt.
O tas sūnus sako:
– Kaip ateis tėvas, tai kad jis atimdams darbą mokės, tai tu vis sakyk, kad dadėtų.
Atėjo tėvas, pamatė, kad sudegino visą geležį, tai kaip užsidarė jį kalvėj, tai kaip ėmė jam duot! O gizas in vidurį ineit negali, tai jis, vaikščiodams apė kalvę, rėkia:
– Tėvai, dadėk, tėvai, dadėk!
Tėvas išdirbo sūnui gerai skūrą ir išvarė. Jis nuvė vėl pas kalvį mokytis. Pasimokino pusę metų, sako jis kalviui:
– Sumušk tu man lazdą no trijų štangų.
Tas kalvis jam tokią lazdą padarė. Jis, išėjęs iš kalvės, metė aukštyn tą lazdą o atkišo kaktą – kaip puolė lazda an kaktos ir sulinko. Sako:
– Da per maža, da turi dadėt.
Tas da dadėjo dvi, sumušė, jis išsinešęs metė aukštyn – puolė lazda an kaktos, nesulinko. Sako:
– Jau dabar bus gera. Likit sveiki, – sako, – ainu svieto vandravot.
Ir išėjo. Ėjo ėjo, patiko žmogų, sako:
– Kas asi per viens ir kur aini?
Sako:
– Asiu kriaučius, ainu svieto vandravot.
– Na, tai aime abu.
– Gerai, galim ait.
Aina jie toliau, patiko kitą žmogų. Paklausė to, ans sako:
– Aš kurpius, ainu svieto vandravot.
Sako kalvis:
– Aime drauge.
– Gerai, galim aitie.
Aina jie visi. Atėjo in girią – jau juos sutemė. Pamatė toj girioj žiburuką. Atėjo an to žiburuko, žiūri – toks laužas sukrautas, žiba žiburuks ir puodas stovi, o daugiau nieko nėra. Jie ten pernakvojo. Iš ryto tas kalvis išėjo in girią. Pamato kur paukštį tupint, tai kaip duoda tąj lazda, tai su šakom paukštis nupuola. Primušė paukščių, sako:
– Kriaučiau, tu išvirk, o mudu aisim daugiau gaudyt.
Tas kaip tik baigė virt, ateina toks senis.
– O ką, ar jau išvirei?
– Išviriau sau, ale ne tau.
O to senio buvo nosies penki mastai, barzdos – aštuoni, o jo paties liemuo – no masto. Tas senis sako:
– Aš tavęs gražumu nė neprašau.
Tuo užsikabino tam kriaučiui ant pečių, sumušė viską, pietus išėdė ir išbėgo.
Parėjo tiedu pietų – ogi nieko nėra. Sako:
– Atėjo toks senis, mane sumušė, viską išėdė ir išė sau.
Kitą dieną sako kurpius:
– Aš liksu pietų virt, o judu aikit.
Tiedu išėjo, o tas kurpius ir gau gerai no to senio. Parėjo jiedu – pietų nėra!
Kitą dieną sako tas kalvis:
– Aikit judu, o aš liksu pietų virtie.
Kaip tik baigė virt – ateina tas diedas, sako:
– Ar jau išvirei?
Sako:
– Išviriau, ale dėl savęs, ne dėl tavęs.
– Aš tave gražumu nė neprašau.
Jau jis ir nor kraustytis an to kalvio. Tas kalvis kaip nugriebė tą senį už barzdos, tai kaip jis jam ėmė duot! Sumušė visą, sumušė, nuvilko in girią, ten buvo toks paguldytas aržuolas, kad aštuonetas arklių netrauktų, inskėlė tą aržuolą, inkišo to diedo barzdą, kylį paleido ir suspaudė to diedo barzdą ir paliko jį tenai.
Parėjo tiedu pietų, pavalgė:
– Na, – sako kalvis, – dabar aime, o galėsit nors į tą senį atsimuštie, ką jis judu sumušė.
Ateina pas tą aržuolą – jau nėr to aržuolo, tik šliūžė. Dabar aina jie tąj šliūže. Atėjo – stovi toks akmuo ir po tuo akmeniu – inlįsta. Tas kalvis tuo tą akmenį nuvertė, žiūri – skylė po akmeniu. Sako tas kalvis:
– Kurpiau, duok diržų, o tu, kriaučiau, siūk – aš leisuos in tą skylę.
Tuo diržas buvo gatavas, o jis sako jiem:
– Aš leisuos, ale kaip aš sukrutysu diržą, tai traukit.
Jis apsijuosę diržu, jį inleido. Žiūri – tenai vėl svietas, šviesu. Rado tą senį gulint tam aržuole, tai jis tą diedą užmušė, daugiau nieko nerado. Atėjo pas tą skylę, pakrutino diržą, kad anie trauktų. O anie pamislijo, kad jį ten diedas užmušė, o dabar galbūt jis užsikabino, „o jeigu mes ištrauktume tą diedą, tai da jis mus užmuš“, – patraukė biskį ir paleido. Tas kalvis nupuolė. Dabar kur jam dėtis? Nuvėjo in girią – stovi toks didelis aržuolas, o tame aržuole buvo gripo vaikai. Sako tie vaikai:
– Kas tave, žmogeli, čia atnešė? Parlėks mano tėvas, tai tave gyvą praris.
Ale iškilo didelis debesys, užėjo ledai. Jis tuo – in tą aržuolą, uždengė su savo sermėga, kad ledai vaikų neužmuštų. Perstojo tie ledai, jis stovi po tuo aržuolu. Da tas gripas buvo už dvidešimts mylių, tai jau žemė drebėjo. Parlėkė tas paukštis, sako:
– Kas čia smirda žmogiena?
Sako:
– Čia yra žmogus, jis mus uždengė no ledų – būtų mus užmušę ledai, kad ne jis.
Tas paukštis klausia jo:
– Ko tu nori už tai, ką tu mano vaikus apgynei no ledų?
– Aš nieko nenoru daugiau – aš norėčia, kad tu mane išneštum in kitą svietą.
– Na, tai tu nuveik, užmušk devynis jaučius, sukapok in keturias dalis, paimk penkias bačkas alaus, viską man sukrausi ant sparnų, tai aš tave per mares išnešu, o kaip aš atsisuksu, tai vis mesi man po šmotą.
Tuo tas kalvis jaučių primušė, sukrovė tą mėsą su alum an sparnų, pats užsisėdo, o tas paukštis lėkė. Kaip atsisuko, tai jis jam vis metė po šmotą mėsos, o kaip kada – bačką alaus atsigert. Ale pabaigė jau mėsą, jau netoli krašto – jau jis alpsta, jau visai netoli vandens. Netur ką jis daryt. Jis ėmė nusipjovė savo blauzdos minkštimą ir inmetė jam in gerklę. Pakilo tuo jis aukštyn, perlėkė per mares. Klausė tas paukštis:
– Kokios mėsos tu man paskiausia davei?
Kalvis parodė, kad savo blauzdą. Jis pamatė, kad ans savo blauzdą nupjovė, – atsikrankštęs kaip spjovė, ir prilipo jam ta blauzda.
Dabar jau jis aina. Pataikė ateit in veseilią: tas kriaučius kurpių ženijo. Anie, pamatę jį, ėjo tuo sveikyt, o jis juos kaip pajėmė – vieną in vieną ranką, kitą – in kitą, sumušė in krūvą, ir buvo po veseiliai! Jis pats parėjo namon in tėviškę, vedė pačią ir gerai sau gyveno.

PATEIKĖJAS: Juozas Kičas

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19-20

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 422-426, Nr. 189
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 4. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis).

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 189
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.4. – 1905.

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal