ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7375&FId=10353&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks gaspadorius, jis turėjo sūnų ir dukterį: sūnus buvo Jonas, o duktė – Onutė. Ale sykį tas tėvas sako:
– Jonuk, gyk avis ganyt.
Išginė, gano aveles. Ateina žmogus, atsineša dirželį tokį, sako:
– Pirk, Jonuk, šitą dirželį.
– N’o ką su juom gali veiktie?
Sako:
– Kad su šituom dirželiu apsijuosi, tai labai drūtas.
– N’o ką tu nori?
Sako:
– Duok tu man vieną avį, tai aš tau atiduosu.
Davė avį, gavo dirželį. Ateina kitas žmogus, atsineša tokį karduką: kad tuom karduku mostert, tai viską nukerta. Sako:
– Pirk jį.
– Kiek tu nori?
– Ir aš noru avį.
Davė ir tam avį. Ateina kits, atsineša tokią muškietą, kad visai nemieravus gali nušaut. Sako:
– Pirk, Jonuk.
– N’o ką tu nori?
– Duosi ir man avį.
Davė ir tam avį. Vakare parginė namon. Lekia per kiemą varnos. Jis tą muškietaitę kyšterėjo – ir nušovė. Tėvas pamatė: „Ana, – sako, – jau Jonuks tur muškietą“. Išėjo tėvas ant kiemo, skaito skaito – jau trijų avių nėra. Sako:
– Nevidone, jau praganei avis! Aik tu, kur tave akys neša!
Sako tas Jonuks in tą Onutę:
– Aš turu išeit, n’o ką tu čia viena pradėsi – geriau aime abudu.
Paklausė Onutė, ir išėjo abudu. Ėjo ėjo jiedu, priėjo girioj stubelę. Inėjo in tą stubelę – stovi an stalo dvylika keptų žąsų, dvylika bandelių pyrago ir dvylika bonkų arielkos. Jiedu užsistūmė duris ir nakvoja sau.
Naktij parėjo dvylika žmogžudžių – negali ineitie: durys užstumtos. Sako tie žmogžudžiai:
– Atidarykit duris gerumu – kaip inaisim, tai užmušim, ką rasim.
Ale tas Jonuks juos neleidžia. Tie žmogžudžiai ėmė kastie skylę po lovom in duobę. Jonuks išgirdo, kad jau kasasi, – tais lovas nutraukė, atsistojo pas tą duobę. Kaip tik viens lenda, jis jam galvą nukerta, o kiti klausia:
– Ar jau inlindai?
O Jonuks sako:
– Jau.
Teip tie visi po vieną lindo, o jis vienuolikai galvas nukirto, o dvyliktas kaip lindo, tai tam tik vieną ausį nukirto, ir tas inpuolė in duobę pas tuos negyvėlius ir išsirodė teip kaip negyvas ir guli sau.
Anryt tas Jonuks išėjo in girią pašaudyt žvėrių, paukščių maistui, o tas be ausies išlindo iš duobės, atėjęs pas tą Onutę, jai teip sako:
– Su broliu tu vis nebūsi. Kad galėtume mes tavo brolį nužudyt, tai mudu ženytumės.
O toj Onutė sako:
– Ale kaip jį nužudyt?
Tas beausis sako:
– Tegul jis aina parnešt levės pieno, tai jį žvėrys sudraskys. Tu neva apsirk, tai sakyk: „Kad tu man parneši to pieno, tai aš būsu sveika“.
Dabar parėjo Jonuks – jau jo sesuo serga. Sako:
– Kad tu man parneštum levės pieno, tai aš pasveikčia.
Tas Jonuks nubėgo in girią, patiko levę bėgant. Jis ją pamierau šaut – toj levė prašnekėjo, sako:
– Mane nešauk, aš tau duosu pieno ir vaiką.
– Gerai.
Davė jam pieno ir levuks parbėgo paskui jį. Padavė tą pieną. Ji išliejo ir sako:
– Nieko nemačijo. Kad tu nuveitum o parneštum meškos pieno, tai man būtų geriau.
Jis nubėgo in girią, pamierau šaut mešką – toj meška sako:
– Nešauk tu manęs, aš tau duosu pieno ir vaiką.
Pamelžė pieno, parnešė, ir tas meškutis parbėgo. Toliau tas žmogžudis ją mokino, o ji vis siuntė, o jis visokių žvėrių parnešė pieno ir vis gau po vaiką. Jau jis turi pulką žvėrių. Toj jo sesuo vis nesikelia, kaip jis pareina, o kaip išeina, tai ji žaidžia su tuom beausiu.
Ten buvo netoli užkeiktas dvaras, ten buvo toki trys milžinai, o tam sode buvo labai kvepiančių obuolių. Sako:
– Aik tu, Jonuk, parnešk obuolį, tai aš pasitaisysu.
Aina jis in tą dvarą. Pakelėje rado smaugianties skruzdėlę, varną, šunį, katę ir žiurkę – nepasidalina sterviena. Jis jiem padalino, ir anie sako:
– Tu mum gero padarei – mes tau būsim kada pagelbon.
Rado jis tą dvarą, inėjo in pakajų, rado vieną paną sėdint.
Sako toj pana:
– Ko tu čia, žmogeli, atėjai? Pareis – čia yra trys milžinai, – tai tave užmuš.
Sako:
– Aš jų nebijau. Aš atėjau obuolių in jūs sodą.
– Gali pasiskint, ale tik nevalgyk, nes užmigsi ir miegosi tris dienas.
Jis nuvėjo in tą sodą, pasiskynė obuolių. Ale kad teip labai kvepia, jis neiškentęs vieną suvalgė. Kaip tik suvalgė, teip ir užmigo. Jis miega, o tie jo žvėrys stovi apė jį.
Pareina tas viens milžinas, sako tai panai:
– Kas čia smirda žmogiena?
– Kas čia smirdės... Gal turi kokią šlaunį už žando.
Tas nuvė in sodą, norėjo jį sudraskyt, ale tie žvėrys kaip griebė tą milžiną – sudraskė ir suvėdė. Ne po ilgam parėjo antras milžinas, ir tas teip atėjo in sodą – ir tą žvėrys suvėdė. Parėjo trečias milžinas – ir tą teip žvėrys sudraskė.
Tas Jonuks išmiegojo tris dienas, pabudo, toj pana davė jam pusę žiedo ir pusę skepetaitės. Sako:
– Gali likt tu pas mane. Tas dvaras iškilo, tai mudu galėsim apsiženyt.
Sako:
– Da aš nešu obuolių seseriai.
Išėjo su obuoliais namon. Parnešęs padavė tų obuolių, o ji, vieną suvėdus, sako:
– Jau dabar tik bus sveika.
O tas žmogžudis išsiklausinėjo tos Onutės, kodėl jis toks drūtas. Sako:
– Jis tur tokį dirželį ir kardą.
Žmogžudis sako:
– Tu jį imk maudyt, tai kaip jis jį pasidės, tai aš pagriebsu.
Dabar toj Onutė sako:
– Aik šen, aš tave išmaudysu po kelionei.
– Gerai, galėsi išmaudyt, nes mane visą beveik ir niežti.
Toj padėjo geldą, sušildė vandens. Jis nusirengė, pasidėjo dirželį ir tą kardą, sėdo in geldą praustis, o toj Onutė ant jo užsigulė ir sako:
– Beausi, šen!
Tas beausis atbėgo, tuo su tuom dirželiu apsijuosė ir sako tai Onutei:
– Lupk jam akį.
Toj tuo išlupo vieną, tas beausis – kitą ir pajėmęs jį nuvedė in girią ir pasodino po agle.
Atlėkė tas pats varnas, in tą aglę nutūpė, klauso, kad – verkia. Atlėkęs pas jį, klausia:
– Ar tai tu čia, Jonuk?
– Aš.
– N’o kas tau akis išlupo?
– Man išlupo akis mano sesuo.
Sako tas varnas: „Ką čia dabar daryt?“ Sušaukė tuos savo sėbrus ir sako tam šuniui:
– Nešk tu jį pas tą šaltinį gydomą ir matomą.
Tas šuo tuo jį nunešė. Sako varna katei:
– Tu mazgok akis, tavo švelni koja.
Toj katė patepė tuo vandeniu, o varnas klausia:
– Ar jau matai?
– Jau matau kaip per miglas.
Pamazgojo da sykį. Klausia varnas:
– N’o ką, ar jau matai?
– Jau dabar geriau matau kaip mačiau.
Padėkavojo tam varnui, ką jam tiek daug patarnavo, o pats pasivertė in skruzdę ir atbėgęs inlindo per skylutę in tą stubelę, paskui palindo po pečium, pasivertė in žiurkę, išbėgęs iš po pečiaus bėgioja. O tas beausis sako:
– Tai kad dabar katė, tai žiurkę papjautų.
Toj Onutė paleido šliurę – nepataikė, palindo po pečium. Kaip tik išgirdo, kad reikia katės, teip jau tuo jis pasivertė in katę ir kniaukia už durių. Išgirdo, kad kniaukia katė, sako:
– Inleisk katę in stubą, rasi tą žiurkę pagaus.
Inleido tą katę, tai katei inpylė jie lakt. Anam ne lakimas rūpi, jis – tuo ant suolo, ėmė su tuo dirželiu žaistie. Sako:
– Ale žiūrėk, kaip tas katinas su tuom dirželiu žaidžia.
Ale jis tuo pasivertė in žmogų, apsijuosė dirželiu, užsikabino kardą ir tuo nukirto tai savo seseriai galvą ir tam beausiui, o pats sugrįžo in tą dvarą, vedė tą paną, ir sau gyveno jiedu iki mirties

PATEIKĖJAS: Pijus Ivanauskas

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19-20

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 460-464, Nr. 215
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 4. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis).

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 215
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.4. – 1905.

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal