Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7395&FId=10369&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks meškaausis Jonas, paeinantis no tėvo meškino, o no motinos mergos. Kada tai meškinas pavogė mergą ir susilaukė tą Joną, kurs ir vadinos meškaausiu. O jis buvo labai drūtas. Sumislijo jis aitie vandravot. Aina aina jis, patiko tokį žmogų – nešasi an pečių kucių. Sako:
– Kas tu asi ir ką tu su tuom kucium veiki?
– Su šituom kucium – jei ką pasakau, kad „Kuciau, duok!“, tai jis tuo užmuša, o kad kur aš noru, tai aš jodau.
– Na, tai gerai, tai aisim abudu.
Aina toliau, patiko žmogų ainant su byle. Klausia:
– Ką tu su tąj byle veiki?
– Aš su šitąj byle in tris minutes galiu didžiausią dvarą pabudavot.
– Na, kad tu toks, tai aisim visi.
Aina toliau, patiko vieną ainant su krepšiu. Sako Jonas:
– Ką tu su šituom krepšiu veiki?
Sako:
– Aš kad pasakau: „Krepšy, imk in save“, – tai jis tuo paima viską.
Aina jie toliau, patiko žmogų ainant ir turint rankoj kančių. Klausia:
– Ką tu su šituom kančium veiki?
– Aš su šituom kančium galiu iš numirusių žmogų prikeltie, nors ir tris dienas būtų numiręs.
– Na, tai gerai. Aisim visi.
Aina jie, aina, niekur nieko nepriaina. Sako tas Jonas:
– Ką mes čia aisim visi... Skirkimės.
Ėmė visi išėjo savo keliais. Ale dabar mislija Jonas: „Kas čia bus?“ Jis kaip buvo labai drūtas, jis ėmė davijo tą su tuom kucium ir atėmė nog jo tą kucių.
– Dabar, – sako, – kuciau, vyk tuos ir atimk nog jų, ką jie turi!
Tas kucius nubėgo, atėmė tą krepšį ir tą kančių ir tą bylę.
Dabar dagirdo tas Jonas, kad vienoj karalystėj karaliaus duktė vis naktij prapuldavo, o nieks negalėdavo ją išsaugot, kur ji naktij aina. Atėjo jis in tą miestą, užėjo pas šinkorių. Pasisakė, kad jis galėtų išsaugot. Teip tas karčemorius davė žinią karaliui, kad atėjo toks keleivis ir jis norėtų dukterį iš¬saugot. Karalius, jį pašaukęs, klausia jo:
– Ar tu galėtum ją išsergėt?
– Galėčia.
– Jei išsergėsi, tai būsi mano žentu.
– Na, tai gerai – ją išsaugosu.
Kaip atėjo vakaras, jis pasikavojo, kad jo ji nematytų. Kaip jau gerai sutemė, sako toj duktė:
– Žemele sieroji, atsiverk.
Tuo žemė atsivėrė, ir ji nugramzdėjo. O jis sako:
– Kuciau, ir tu drauge.
Ir jau lekia jis paskui ją. Prilėkė sidabrinę girią. Jis nulaužė šakutę ir padavė krepšiui. O kaip laužė, tai giria labai skambėjo, o toj pana sako:
– Girele sidabrine, kodėl tu niekad teip neskambėjai, kodėl tu dabar teip skambi?
Lėkė toliau, prilėkė aukso girią. Jis vėl laužė šakelę, toj giria suskambėjo. Sako toj pana:
– Girele auksine, kodėl tu teip niekad neskambėjai, kodėl tu dabar teip skambi?
Toliau prilėkė deimantinę girią. Jis laužė šakutę, padavė krepšiui, o ta giria vėl suskambėjo, o toj pana sako:
– Girele deimantine, ko tu teip skambi? Kad tu niekad teip neskambėjai!
Nulėkė in tokį dvarą pas velnius. Tie velniai ją labai dailiai šokino, ten jai visokių valgių buvo pristeliuota. Kada jau atėjo valanda skirtis jiem, toj pana jau išėjo, o tie velniai ją palydi, o tas Jonas sako:
– Krepšy, imk tais torielkas, šaukštus ir peilius in save ir tu, kuciau, – paskui!
Ir vis paskui ją jis vis vilkos. Atėjo jau pas tą daiktą, kur tur išeit an žemės, sako:
– Žemele sieroji, prasiskirk.
Prasiskyrė, išėjo toj pana, ir jis išėjo.
Ant rytojaus karalius klausia:
– N’o ką, ar susergėjai?
– Susergėjau.
O toj pana sako:
– Ką tu susergėsi!..
– Kaip aš nesusergėsu... Aš turu ir ženklus iš ano svieto. – Dabar jis pradeda pasakot: – Kaip ta žemė prasiskyrė, tu nuvėjai ir aš – paskui. Paskui, kaip dalėkei sidabrinę girią, aš laužiau šakelę, giria skambėjo, sakei: „Girele sidabrine, kodėl tu teip niekad neskambėjai, kodėl dabar skambi?“ Paskui prilėkėm auksinę girią, aš vėl laužiau an ženklo šakelę, tu sakei: „Girele auksine, kodėl tu teip niekad neskambėjai, tik dabar skambi?“ Paskui prilėkėm deimantinę girią, aš laužiau šakelę, giria suskambėjo, tu sakei: „Girele deimantine, kodėl tu teip skambi, kad tu niekad teip neskambėjai?“ Paskui nulėkei in tokį dvarą, ten tave šokino, ten tau buvo pristatyta visokių valgių, gėrymų. Paskui kaip grįžai atgal, tave velniai palydėjo, o aš viską ten sujėmiau ir turu.
– Na, tai parodyk.
– Krepšy, mesk viską iš savęs.
Tas krepšys viską išmetė. Na, jau ji mato, kad jau jis ten buvo, – jau nėr kas daryt, jau turėtų už jo tekėtie. Ale kad labai jis vargdienis, netinkamas in karaliaus žentus! Dabar ką jis darys? Atėjo vakaras, pasakė savo bylei:
– Kad man in tris minutas būtų pastatytas gražesnis dvaras kaip karaliaus.
Teip toj bylė ėmė kirst, statyt ir tuo kaip bematant pastatė dvarą, gražesnį kaip karaliaus.
Ant rytojaus žiūri karalius, kad toks gražus dvaras! Nusidyvijo karalius: kas ten būtų per dvaras? Nusiuntė tarną, sako:
– Aik pavadyk tu to dvaro poną pas mane.
Atėjo tas tarnas in tą dvarą, sako:
– Prašė karalius, kad ateitumei pas jį.
Sako:
– Tiek man pas karalių, kaip karaliui pas mane.
Parėjęs pasakė karaliui. Karalius užpykęs nusiuntė dešimtį kareivių, kad atvarytų jį pas karalių. Nuvėjo jie ten, pradėjo pildyt insakymą. Tas mato, kad jie per drąsūs, sako:
– Kuciau, užmušk juos!
Tas kucius juos tuo užmušė. Karalius nesulaukia parvarant, sako:
– Kas tai yra, kad neparvaro?
Nusiuntė dvidešimtį kareivių – ir tuos užmušė. Nesulaukdams karalius nusiuntė da trisdešimtį – ir tuos užmušė.
– Nale kas tai yra, kad visi negrįžta?
Aina patsai karalius in tą dvarą. Atėjo karalius – tuo jam pristatė valgių, gėrimų, bet karalius sako:
– Aš pas tave negaliu nė gert, nė valgyt: tu ma daug iškados padarei, užmušei tiek kareivių.
– Na, tik sėsk, aš tuos tavo kareivius galiu iš numirusių prikeltie.
– Na, tai prikelk.
Jis pasakė savo tam kančiukui – sako:
– Aik prikelk iš numirusių tuos kareivius.
Tas kančius nubėgo, ėmė kapot, šmaksėt per tuos negyvėlius – ir visi atgijo. Kaip atgijo, padarė jiems balių. Visi gėrė, valgė. Po tam baliui visi sugrįžo pas karalių, ten tuojaus surengė veseilią, ir apženijo su tąj savo dukteria. O koks ten balius buvo! Aš ten buvau per kukorių, valgių visokių steliavau: krampų kruopų, pastarnokų, saldaus skilandžio ir lašinių kukulių.

PATEIKĖJAS: Juozas Šinkevičius

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19-20

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 475-479, Nr. 220
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 4. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis).

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 220
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.4. – 1905.

Spausdinti

Atgal