Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7397&FId=10371&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

TEKSTINIS TURINYS:
Vienąsyk susigiminiavo žmogus su meška. Pasisodino jiedu ropę. Sako meška:
– Tu, žmogau, imsi šaknis, o man bus viršūnės.
Sutiko an to. Kaip užaugo ropė, meška ėmė lapus, o žmogui liko ropė. Apsižiūrėjo meška, kai jau apsigavo, sako žmogui:
– Kad kitąsyk sėsim kokius javus, tai jau man bus šaknys, o tau viršūnės.
Žmogus sutiko an to. Pasėjo jiedu kviečių. Tie kviečiai užaugo, tas žmogus pajėmė sau tuos kviečius, o meška išsirovė šaknis. Tas žmogus kviečius išsikūlė, sumalė, prikepė pyragų, o toj meška mato, kad jau antrusyk apsigavo. Perpyko an žmogaus ir sako:
– Aš tave suvėsu, kad tu mane vis apgavai.
Aina žmogus ir verkia. Sutiko lapę. Lapė klausia:
– Ko tu verki?
Sako:
– Nor mane meška suvest.
Sako:
– Neės ji tavęs. Tu čia pastovėk, o aš bėgsu in girią.
Už valandos išbėgo iš girios, sako:
– Ar nėr čia meškos dėl draskančių vilkų?
O meška išgirdus sako žmogui:
– Sakyk, kad nėra.
Tas žmogus sako:
– Nėra.
O toj lapė sako:
– O kas ten guli už vežimo?
O meška povaliai sako:
– Sakyk, kad kulbė.
Sako žmogus:
– Kulbė.
O toj lapė sako:
– Jei būtų kulbė, tai būtų an vežimo.
O pati toj lapė nubėgo in krūmus. Toj meška sako:
– Tu mane surišk ir uždėk an vežimo.
Tas žmogus teip ir padarė. Išbėgo toj lapė iš girios ir klausia:
– Žmogau, ar nėr čia meškos dėl vilkų draskančių?
O meška sako povaliai žmogui:
– Sakyk, kad nėr.
[Tas žmogus sako:
– Nėr.]
– O kas ten an vežimo?
Sako:
– Kulbė.
– Kad būtų kulbė, tai būtų kirvis inkirstas.
O toj meška sako povaliai žmogui:
– Tu inkirsk in mane kirvį.
Tas žmogus kaip kirto su kirviu in mešką – toj meška tuo pastipo. O toj lapė klausia žmogaus:
– Ką tu man duosi už tą geradėjystę?
– Aš tau duosu porą baltų vištų.
O tas žmogus turėjo maiše porą baltų šunų. Padavė žmogus su maišu, sako:
– Tik nežiūrėk.
Toj lapė, nuvilkus gana gerą galą, atsirišo maišą pažiūrėt, ar riebios vištos. Kaip tik atrišo maišą, tie du tuo iš maišo prie tos lapės. Toj lapė mato, kad gero nėr, – bėgt, tie šunes – vyt. Ale tep jau ji išbėgo no šunų, palindo po kelmu in volą. Dabar ji šnekasi terp savęs:
– Jūs ausys, ką jūs darėt?
– Mes vis klausėm gerai.
– O jūs, akelės, ką darėt?
– Mes žiūrėjom gerai, kad galėtume pabėgt.
– O jūs, kojelės, ką darėt?
– Mes bėgom, kad tik išbėgtume no šunų.
– O tu, vuodega, ką tu darei?
– Aš vis maišiau, kad tik pagautų šunes.
– Ar tai tu šiteip man tarnavai?! Tetet, šunes, vuodegą!
Iškišo toj lapė vuodegą, o tie šunes pagriebė už vuodegos lapę ir sudraskė.

PATEIKĖJAS: Ramundas

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19-20

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 480-482, Nr. 222
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 4. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis).

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 222
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.4. – 1905.

Spausdinti

Atgal