Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7408&FId=10383&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks tėvas, tas tėvas turėjo sūnų. Numirdams tas tėvas pasakė sūnui, kad nemėtytų duoną. Kaip tas sūnus ėmė gyvęt, tai jis, būdavo, nunešęs ir meta in jūres, o ten tokia didelė žuvis, būdavo, atplaukia ir vis, būdavo, praryja tą duoną. Bemesdams tą duoną, jau jis visai nusigyveno, kad jis neturi nė pats, nė šeimyna ką valgyt nė ką nešt in jūres.
Sykį sužėrė trupinukų, nunešęs metė in jūres, o toj žuvis kaip traukė tuos trupinius in save, intraukė ir tą žmogų ir prarijo. Dabar toj žuvis neša pas žuvų karalių, klausdama, ką su tuom žmogum daryt. O tas karalius sako:
– Tas žmogus tave per tiek metų maitino, tai tu tą žmogų nunešk an kranto o išspjauk.
Toj žuvis paklausė – nuplaukus išspjovė jį an žemės. Tas žmogus guli pamarėj lyg biskį pritroškęs, nes viduriuose žuvies jis neturėjo kuom kvėpuotie. Ale toj žuvis jį išspjovė ir jam pasakė – sako:
– Už tai, ką tu mane maitinai, tai tu dabar suprasi paukščių ir gyvulių kalbas.
Lekia varnas su varnuku. Sako tas varnuks:
– Ana guli žmogus negyvas – aisu lest mėsos.
O tas varnas sako:
– Neik, galbūt da gyvas guli, tave pagaus.
Ale tas varnukas neklausė varno, nutūpė pas tą žmogų ir kirto snapu jam in kojos padą. Tas žmogus guli, nesijudina. Toliau varnuks kirto jam in kelį – jis vis nekruta. Sako:
– Jau jis negyvas – aisu kiršu in širdį, tai ten tuo prilesu mėsos ir kraujų prigersu.
Jis palindo po ranka ir kirto in krūtinę, o tas žmogus ir prispaudė su ranka tą varnuką. Tas varnuks rėkia, o tas varnas sako:
– Aš tau sakiau, kad da gyvas, nelįsk – pagaus.
Dabar sako tas varnas:
– Žmogau, paleisk tu man vaiką, aš tau daug gero padarysu. Čia po šituo akmeniu, kur aš tupiu, yra daug auksinių pinigų, tai tu juos galėsi išsiimt, tik paleisk vaiką.
Tas žmogus paleido tą varnuką. Tie varnai nulėkė, o tas žmogus tą akmenį atvertė – rado daugybę pinigų. Parsigabeno juos namo, – nieks nežinojo, – jis tuo gražiai prasigyveno.
Ale sykį klauso tas gaspadorius – šnekasi ožys su jaučiu. Klausia ožys jaučio:
– Ko tu teip dūsauji?
Sako:
– Dūsautum ir tu, kad tau reiktų jungas trauktie tokioj karštoj dienoj, o da ir plaka rimbu, sykiais ir be reikalo.
Sako ožys jaučiui:
– Tu apsirk, tai tau nereiks jungas vežtie.
Anryt jau tas jautis serga. Atėjo bernas, sako gaspadoriui:
– Kuom art, kad jautis serga?
Sako gaspadorius:
– Junk ožį in jungą ir ark.
Tas bernas pasijungė ožį ir aria, o tas ožys rėkia galvą užrietęs – Dieve regėk! Kiek jis ten vežė, tiek, ale kankino per dieną. Vakare, parėjęs namo, sako tam jaučiui:
– Jauti, kelk – jau tave ateina gaspadorius pjaut, jau dalgį galanda.
Tas jautis kaip šoko iš tvarto, kad tik nepjautų. O tas gaspadorius, kaip viską supranta, tai jis baigiasi juokais! Pati pamačius klausia jo:
– Ko tu juokiesi?
Sako:
– Aš negaliu pasakyt, ko aš juokiuosi, nes aš turėčia mirt.
Toj pati sako:
– Man turi pasakyt, kad ir mirtum.
O toj žuvis jam pasakė, kad niekam tai nesakytum, nes mirsi mirčiu. Dabar jau jis neatsigina pačią. Jau atsinešė lentų, pasidėjo ir jau guls an tų lentų, pasakys ir jau mirs.
Ale vaikščiodams gaidys po stubą šnekasi su vištom, sako:
– Tai da gaspadorius durnas! Jau taikosi mirtie, o pačią negali suvaldyt. Aš turu dvidešimts keturias pačias, o visas suvaldau, visos manęs klauso.
Tas gaspadorius išgirdo gaidžio šneką – tuo susivijo viržį, tai kaip ėmė pačiai duot! Išpylė gerai kailį ir daugiau nesakė ir buvo gyvas.

PATEIKĖJAS: Juozas Kičas

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19-20

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 495-497, Nr. 232
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 4. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis).

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 232
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.4. – 1905.

Spausdinti

Atgal