Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7449&FId=10424&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1995 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buva žmagus, vardu Markus. Nieka sava anas neturėja, nei gryčias, nei žemes. Tarnava par vienų ūkinykų, gaudamas kasmet ažu tarnystį algas verdingį* ir bundelį.
Atbuvįs par tų ūkinykų trejus metus, sumislija Markus ait taliau svietan pasižiūrėtų. Aina aina ir sutinka ubagų, katras jį praša almužnas. Dave jam Markus bundelį ir vienų verdingį. Paskui vėl aidamas sutinka kitų ubagų. Ir tam dave verdingį ir bundelį. Un gala sutika ir trečių ubagų, katram atadave paskutinį sava verdingį ir bundelį.
Aina taliau keliu ir pamata priekin atainunčiuos čielų dvylikų ubagų. Markus buva žmagus geras širdies ir, nebeturėdamas ką ubagam duot, sumislija veli jų viškai išsilinkt. Išeja iš kelia ir aina par dirvas. Vienas ubagas pradėja jį šaukt, anas pradėja da graičiau ait. Tadu vienas ubagas jėme ažeja jam skersai kelių ir pastaja. Klausia Markų:
– Ka teip bėgi ir kadėl iš kelia išsilinkei?
– Neturiu ka jum duot, – atsake Markus, – ažtat ir išsilinkiau.
Tadu preja ir visi ubagai. Vyresnysai iš ubagų sake jam:
– Mes nuo tavį nieka nereikalaujam. Tavi tai galim apdavanate. Sakyk, ka nari?
Tas ubagas turėja skūrinį terbų ir lazdų. Vienas iš šalies pašnibždam Markui saka:
– Prašyk dungaus, čia Kristus!
Markus pamislija sau ir saka:
– Kad jau nari mani apdavanat, tai ataduok man sava šitų terbų!
Atadave jam Kristus terbų ir pasake:
– Kų tik narėsi šitan terban inkište, tai tik paliepsi: „Lįsk terban!“ – ir inlįs. Nu, e daugiau ka nari?
– Kad jau davei terbų, tai duok ir lazdų!
Kristus atadave jam lazdų ir pasake:
– Kų tik narėsi lupt, tai tik pasakysi: „Lazda, lupk!“ – ir lups.
Padekavaja Markus ir jau narėja ait, bet Kristus da tare:
– Palauk! Da duosiu vienų mylistų, katras prašysi. Tik apsimislyk, kakia tau yr raikalingiausia.
Vienas iš ubagų nuksėja jį pašanen:
– Prašyk dungaus: čia Kristus!
Markus mislija sau: „Et, niekai dungus, raikia da un žemes gyvint“. Paskui tare:
– Kad jau apdavanajai terbu ir lazdu, tai narėč gaut šitas liuikas, kur anas ubagas kūrija!
Ubagas tuoj ištrauke iš duntų liuikų ir atadave Markui. Da paduodamas pasake:
– Šitas liuikas niekadas neiškūrysi!
Padekavaja Markus ubagam, atsisveikina ir pasiskyre su jais. Aina aina ir ažeja vienan dvaran. Jau buva vakaras, ir jėme Markus prašytes unt naktigulta. Dvariškiai jam atsake:
– Mes labai tamstų prijimtumem, ale kad par mum naktim vaidenas, tai ir mes unt nakties kitur išvažiuojam.
Markus apsijėme pergulet. Kaip tik pradėja timt, tuoj visi dvariškiai išvažiava kitur, palika Markų tik vienų. Anas ramiai sau pasdėja galu galvų terbų, pasistate šalyj lavas lazdų, ažsidege liuikų ir atsigule. Neilgai laukus jėme velniai rinktes, jėme ait. Prisigrūda gražiai pilna gryčia. Ataja ir jų vyresnysai ir liepe Markui išeit. Šis atsake, kad nagaliųs išeit, kalai liuikas nepabaigsiųs kūryt. Velnias tare:
– Duok man, aš graičiau iškūrysiu!
Kad jėme velnias liuikų traukt, jėme dūmus laist! Pilnų gryčių dūmų prilaide, kad nebemata vienas kita. Bet liuikas negalėja iškūryt. Supykįs velnių vyresnysai sviede liuikų palaven ir surika:
– Griebkit jį iš lavas!
Tadu Markus pajėme terbų ir sušuka:
– Lįskit maišan!
Ir visi velniai kų bežiūriunt sulinda.
Jau un rytų ataina dvara užveizda ir šneka sau: „Gal jau ažkamava šitų žmagelį“. Jam darunt duris, Markus pamislija, kad daugiau velnių ataina, surika:
– Lįsk terban!
Ir inlinda užveizda terban. Ataja kitas šeimyniškis šita vadintų – ir šitų inkiše maišan. Paskui ataja ir trečias, ir ketvirtas – vis juos Markus terban suvare. Ateja un gala urėdas ir klausia:
– Ar nebuva atajį čia mana žmanes?
– Būt tai buva, – atsake Markus, – bet aš, mislydamas, kad velniai, suvariau visus terban.
– Aje, geradejėliau! Palaisk man juos, nes un darbų raikia ait.
Markus ištrauke terbų iš palavia ir, atrišįs terbų, išlaide dvariškius, e velnius vėl ažuriše, nuneše kalven, padėja un priekala ir jėme su kūju mušt prikalbinėdamas:
– Ar nebesvaidinsta daugiau? Ar nebesvaidinsta daugiau?
Velniai tik čypia ir rėkia:
– Nebesvaidinsma! Nebesvaidinsmai Tik duok mum atsijimt pakaraitį, katras tuos namuos yra pa pamatu.
– Nu, pasjimkit.
Išlaisti velniai išsispaiste pa visas šalis kaip audra, kasydami nugaras. Nuo ta karta daugiau tam dvari niekas nebegundina.
Ne už ilga potam Markus numire ir eja dungun, bet ties vartais sustika Petrų, katras tare:
– Matai, kai liepiau prašyte Kristų dungaus, tai neprašei, e dabar delta atajai...
Markus sušuka:
– Lįsk terban!
Šmurkšt Petras ir inlinda terban. Ineja Markus dungun ir aina sau taliau, nešdamas Petrų terbaj un pečių. Susitika Dievų. Dievas jį klausia:
– Ar nematei Petra?
– Egi štai turiu terbaj, – atsake Markus.
– Aje, graitai palaisk, nes prilįs dungun visakių neraikalingų!
Petrų Markus išlaide, e ja Dievas iš dungaus jau nebevare.

FIKSAVIMO METAI: 1904

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Jūžintai, vs., Jūžintų sen., Rokiškio r. sav., Panevėžio apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Jūžintų parapija

FIKSAVIMO APLINKYBĖS: Užrašė „Karštimas“ Jūžintų prp.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 250-253, Nr. 113
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 2. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1995. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 113
Lietuviškos pasakos yvairios (II t.). Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1904.

PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: mitinė-istorinė (sukrikščioninta). Paaiškinimas: verdingį – Bs. skl. tris skatikus

Spausdinti

Atgal