Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7485&FId=10460&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1997 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Vieną sykį apė vieno pono dvarą vaikščiojo toks jaunas miklus Jonukas. Vieną sykį pasišaukė jį pons, sako jam:
– Ką tu turi čia apė mano dvarą šokinėt, geriau aik tu pas mane už kokį tarną.
– O kam man pas tave tarnautie, kad aš galiu iš vogimo gyventie.
– N’o ar tu gali gerai vogt?
– Galiu.
– Na, pavok tu man mano artojaus jautį iš jungo.
– Pavogsu.
Tas Jonuks pasigau gaidį, o artojam pons prisakė, kad sergėtų jaučius, o jie arė pagirij. Su tuom gaidžiu nuvėjo in girią ir užgiedo kaip gaidys netoli nog jų krūmuos. Tie artojai klauso, kad gieda gaidys krūmuos, sako:
– Klausykit, vyrai, lapė gaidį atnešė, tai kaip nog jos ištrūko, tai dabar gieda kur an šakos.
Apsidairę – to Jono nematyt – bėga in girią pagaut gaidį. Jonas kaip išgirdo, kad jau artojai ateina, jis vis giedodams tolyn in girią. Kaip jau nuvilko gerai no krašto, tada gaidį paleido, o pats – prie jaučių. Ėmęs vieno jaučio vuodegą nupjovė, kitam in šikną inkišo, o patsai su jaučiu nusivedė. O tie artojai, pakol tą gaidį pagau, ateina – jau jaučio nėr. Ale žiūri, kad iš kito jaučio subinės vuodega kyšo. Žiūrėdami in tą vuodegą, sako:
– Jautis jautį prarijo, tik vuodega ana kyšo.
Jie, norėdami aną jautį iš subinės išgelbėt, kad neužtrokštų, susikabino už vuodegos traukt. Kaip tik trukterėjo, vuodega ištrūko. Sako:
– Per drūčiai traukėm: vuodega ištrūko, o jautis liko.
Parėję ponui pasakė, kad jautis jautį prarijo. O tas pons tuojaus suprato, kad jau tas Jonuks pavogė. Pašaukęs jį pons paklausė jo:
– Ar tu pavogei jautį?
– Aš.
– N’o kaip tu galėjai pavogt?
– Pagavau gaidį, nunešęs in girią paleidau, kaip tie artojai nuvėjo gaudyt, tuomsyk aš jautį nuvedžiau.
– Na, kad tu teip gali vogt, pavok tu mano šunis.
– Pavogsu.
Nupynė tokį bradinį, užstatė an vartų, o šunes labai buvo bjaurūs, tai kaip jis, užėjęs an dvaro, švilpterėjo, tai tie šunes, kaip buvo papratę bėgt per vartus, kaip šoko prie vartų ir tiesiog in tą bradinį. O Jonas tą bradinį susuko, užrišo su šunim ir tol mušė, pakol neužmušė. Užmušęs visus nuskandino.
An rytojaus atsikelia – kad nėra nė vieno šuns. Sako pons:
– Jau Jonas šunis pavogė.
Pašaukė Joną:
– N’o kur šunis padėjai?
Sako:
– Užmušiau ir nuskandinau in upę.
Pons, užpykęs ant Jono, sako:
– Kad ir pavogei, tik nereikė užmušus nuskandyt! Kur aš dabar tokius kitus šunis gausu? Pavogei jautį, pavogei šunis... Nagi, kad tu toks išmintingas, pavok nuo mano pačios piršto žiedą, no pečių marškinius, iš po šono pinigus mano.
– Gerai, pavogsu.
Vakare nuvėjo ponas su pačia gult ir saugojas kiek galėdams, kad jį neapvogtų. O Jonas nuvėjo an kapinių, išsikasė negyvėlį, atnešęs pastatė prie pono lango ir ėmė kratyt. Tas pons pamatė, kad jau stovi prie lango, sako:
– Ana jau tas neprietelius stovi po langu. – Sako in pačią: – Reik tą iškadadarį nušaut.
Pajėmęs muškietą, kaip davė vienąsyk – nieko. Kaip drožė antrusyk – kabarkšt ir parvirto!
– Na, tą neprietelių jau užmušiau.
Ale šnekas su pačia:
– Tep čia nebus gerai. Ras jį po mano langu – sakys, kad aš jį užmušiau, bus negerai. Raik ait jį nuvilkt kur in duobę užkąst.
Tas pons tuojaus laukan tą negyvėlį vilkt, o tas Jonuks – pas pačią.
– O ką, ar jau pakavojai?
– Jau tą neprietelių nuvilkau.
O tas Jonas turėjo puskvortę mielių. Atsigulė pas ponią in lovą, ėmęs tas mieles papylė po šonu ir sako:
– Kas čia tau, ar tau čia kas negerai pasidarė, mažu iš baimės? Še žiedą no piršto, nes ištrinsi.
Padavė žiedą.
– Kibą marškinius apsimainyk, kaip tu čia gulėsi šlapia...
– Tai te tau šituos, o atnešk man sausus.
– Ale še ir pinigus, nes čia apsivels.
Padavė jam ir pinigus, o ans kaip išėjo marškinių atnešt, teip išėjo, kur jam reikėjo. Ta ponia laukė laukė nuoga, kad atneštų marškinius, niekaip negali sulauktie. In tąsyk pareina ir ponas. Ponia, išgirdus, kad jau viens vaikščioja, sako:
– Kur tu ten teip ilgai užsilikai, kodėl neatneši marškinių?
Tas pons klausė:
– Kokių tu nori marškinių?
– Nugi tu nunešei no manęs.
Tas pons jau suprato, kad jau Jonas vėl juos apgavo:
– Jau aš ką kitą užkasiau.
Ale išgirdo prūsų kunigas apė tokias baikas, labai juokės iš to pono. Tas pons, užpykęs an jo, sako:
– Palauk, aš tau atmonysu.
Pašaukė tą Joną, sako:
– Jonai, ar tu negalėtum kokią baiką tam kunigui pa¬daryt?
– Gerai, galėsu. O ar jis tur pinigų?
– Tur.
– Na, tai gerai.
Prigaudė daug kapų vėžių, nupirko žvakučių, kožnam in leteną insprendė žvakutę. Nunešęs paleido in bažnytužę, o pats užsilipo an vargonų ir grajija, kiek tik gal. Išgirdo kunigužis, atbėgo in bažnyčią. Žiūri, kad tokia šviesa ir grajijimas, klausia:
– Kas čia?
O ans an vargonų sako:
– Aš atėjau su angelukais tave nešt in dangų, nes tu be grieko. Tik pajimk drauge pinigus.
Tas su džiaugsmu, kad jau ais in dangų, parbėgo namon, pasėmė porą šimtų rublių, atsisveikino pačią, vaikus, sako:
– Jau aš aisu in dangų.
Nuvėjo in bažnyčią, padavė dangaus vadovui tuos pinigus. Sako tas Jonas:
– Jau dabar sugriešijai: kodėl ne visus pinigus atnešei? Negaliu tave in dangų. Jei nori, aik atnešk paskutinius, tai tada...
Jis tuojaus nubėgo namo, pasakė pačiai. Sako:
– Tikrai tas šventas. Jis žino, kad aš ne visus pinigus atnešiau. Turu nešt visus.
Pajėmė da penkis šimtus, kuriuos jau buvo palikęs namie, atnešęs padavė jam, o ans tą kunigą inkišo in dvikartę, užrišo, užsidėjo an pečių. Neša jis tą kunigužį pas tą poną, o kad prinešė prie to pono vartų, tai kaip jis davė su tuom kunigužiu in stulpą vartų:
– Na, tai tau už pirmą grieką.
O paskui nunešęs inmetė in tokį tvartą, kur paukščiai tupi, sako:
– Čia dabar būsi tris dienas už griekus, o paskui aisi in dangų.
An rytojaus ateina bobos paukščių šert, žiūri – kas kampe kruta. Davė žinią toliau, subėgo dvarokai, ir ponas sako:
– Stokit su šienšakėm an durių, vis nepabėgs.
Atrišo dvikartę – ogi išlenda tas kunigužis, katras iš to pono juokės, kad Jonas jį apgavo.

PATEIKĖJAS: Petras Milančius

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1894

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k., Vilkaviškio pav.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 241-244, Nr. 109
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 3. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1997. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 109
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.3. – 1904.

Spausdinti

Atgal