Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7499&FId=10474&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1997 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo du broliu kareiviu, tarnavo karaliui abudu labai teisingai, o kada reikėjo jiem ait namo, padovanojo jiem vyresnėlis po muškietaitę. Aina jiedu keliu, patiko mešką bėgant. Viens pamierau šaut – prašnekėjo meška, sako:
– Mane nešaukit, aš jum duosu po vaiką.
Davė po vaiką – bėga meškučiai paskui. Aina toliau, patiko vilką, pamierau šaut, teipgi vilkas sako:
– Mane nešaukit, aš jum duosu po vaiką.
Ir davė. Jau bėga paskui juos vilkučiai ir meškučiai. Jiedu aidami patiko visokių žvėrių ir vis gau po vaiką. Aina jiedu, ir paskui abu bėga po pulką žvėrių. Atėjo juodu an grįžkelės, pakasė po žeme aukso kupką.
– Dabar, broli, – sako, – skirsimės: aš aisu vienu keliu, tu – kitu. O kaip katram nusibos bevaikščiojant, tai ateisim ant šito daikto. Kad rasim kupką aukštinyką, tai jau būsim viens negyvas.
Dabar jiedu atsisveikino, nuvėjo viens vienu keliu, kits kitu.
Vienas nuvėjo in tokį dvarą ir vedė to pono dukterį. Ale žiūri – už dvaro pagirij žiburys. Klausė pas pačią, kas ten per žiburys.
– Tu jau nenorėk nė žinot, kas ten per žiburys.
Ale jis nenurimsta, aina in tą stubelę. Atėjo in stubelę – nieko nėr, tik pečius kūrinasi. Ir girdi – iš už pečiaus balsas:
– Šalta man, šalta.
Šits sako:
– Na, aik sušilk.
– Bijau šitų tavo žvėrių.
– Aik, nieko nedarys.
– Bijau. Daleisk man su rykštaite jiem pašmagot.
– Na, gali.
Tas diedas, iš užpečkio išlindęs, pašmagojo su rykštaite tiem žvėrim ir jam užteikė – tep tuojaus ir pavirto visi in akmenis.
Ne po ilgam, kada atėjo ans jo brolis an tos grįžkelės, atsikasė tą kupką, žiūri – jau aukštinyka, na, jau jam ženklas, kad jau jo brolis negyvas. Aina jis tuom keliu, katruom ans nuvėjo, žiūrėt, kur ans galą gavo. O jiedu buvo tep kaip viens. Atėjo jis in tą patį dvarą, kur jo brolis. Pamato tą ano pati, kad parsiveda su žvėrim, sako:
– N’o kur tu buvai teip ilgai?
Tep šits suprato, kad jau jo brolis čia buvo. Vakare nuvėjo jiedu gult, jis in vidurį pasidėjo kardą. Dabar mislia toj ano pati: „Kas tai čia yr, kad jis niekad to nedarė, tik šiandien“. Pernakvojo. Anryt vakare žiūri, kad pagirij stubelė ir žiburys. Klausė jis vėl:
– Kas ten per žiburys?
– Ką aš tau anąsyk sakiau, kad tu nenorėk nė žinot, kas ten per žiburys.
Tep jis suprato, kad jau jo brolis ten galą gavo. Pakilęs aina in tą stubelę. Atėjęs teipgi nieko neranda, tik akmens guli, panašūs an žvėrių ir viens an žmogaus, pečius kūrinasi. Ir girdi – balsas iš užpečkio:
– Šalta, šalta.
– Na, aik šen susišilt.
– Bijau šitų tavo žvėrių.
– Aik, nieko nedarys.
– Bijau. Duok man su rykštaite pašmagot šitiem tavo žvėrim.
Sako:
– Aš tau duosu da šmagot? Imkit, žvėrys, tą diedą draskyt!
Prašos tas diedas kiek galėdams – neleidžia, sako:
– Atgydyk mano brolį ir žvėris, tai aš tave paleisu.
– Aš negaliu pats jų atgydyt. Tu man išpešk no kaktos plaukų, pertrauk per juos, tai atgis.
Jis tuojaus išpešė no kaktos plaukų, pertraukė per visus, ir visi atgijo. Tas jo brolis pakilęs sako:
– Tai tik saldžiai miegojau.
Sako:
– Jau tu čia miegojai paverstas in akmenį.
Ir papasakojo, kaip jis juos atgydė. Ale anas brolis pasigirs kaip geras:
– Kad aš, – sako, – su tavo pačia šiąnakt gulėjau.
Anas užpykęs, kad su jo pačia gulėjo, anam šmaukšt galvą nukirto. Parėjo namo in dvarą, vakare atsigulė. Jis savo pačiai nesako savo atsitikimo. Naktij klausė pati pas jį:
– Kodėl tu pereitą naktį buvai kardą in vidurį pasidėjęs, kad tu niekad to nedarydavai?
Tada jis suprato, kad jo brolis nieko pikto nepadarė, o jis jį nukirto.
An rytojaus nuvėjo su žvėrim vėl in tą stubelę, sako tam diedui:
– Atgydyk mano brolį.
– Aš negaliu.
– Žvėrys, draskykit jį.
Ėmė draskyt smertinai. Jau jam nėr kas daryt, sako:
– Aš negaliu atgydyt. Ale čia toliau girioj gyvena mano sesuo, tai ji gali.
Aina ieškot, kur ta jo sesuo. Atrado girioj stubelę ir rado tokią baisią bobą. Sako:
– Boba, atgydyk mano brolį.
– Aš negaliu.
– Žvėrys, draskykit tą bobą.
Tie kaip ėmė draskyt, jau jai nėr ką daryt, sako:
– Pešk man no kaktos plaukų, pertrauk per jį, tai atgis.
Jis tuo nupešė no kaktos plaukų, nunešęs pertraukė per aną savo brolį, ir atgijo.
Parsivedė abudu su žvėrims in dvarą, pakėlė didelį benkietą, ir gyveno abudu tam dvare iki smerties.

PATEIKĖJAS: Juozas Repeika

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1894

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k., Vilkaviškio pav.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 264-267, Nr. 120
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 3. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1997. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 120
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.3. – 1904.

Spausdinti

Atgal