Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7504&FId=10479&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1997 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toki žmonės. Jiedu neturėjo vaikų. Ale jau senatvėje sulaukė jiedu vaiką. O kaip jiedu labai neturtingi buvo, tai nė jiedu negavo kūmo. Jau kelias dienas laukė – negauna. Aina pas vieną vokietį, sako: „Rasi nors tas ais“. Beaidams sutiko tokį senuką. Klausė tas senuks:
– Kur tu aini?
Sako – teip ir teip. Sako tas senuks:
– Ko tu aisi pas tą vokietį. Aime atgal, aš būsu kūmas.
Parėjo namo. Tą vaiką pakrikštijo Jonuku. Jau buvo po baliui, tam viskas gerai, sako:
– Jau man reiks ait toliau. Ale da savo krikšto sūnui paliksu šitą aukso obuoluką pasibovyt, kaip paugs.
Ir išėjo tas senuks savo keliais. O tas vaiks auga ne dienom, ale adynom. Ale jau gerai paaugo, leido mokytis, gerai išsimokino. Jau užaugo, sako Jonas tėvam:
– Ką aš pas jus čia veiksu, aisu aš in svietą vandravot.
Tėvai nenorėtų leistie, o jis sako:
– Jūs páts neturit kuom mistie, o ką gi da ir aš čia veiksu?
Tėvas sako:
– Kad jau aisi, neką aš tau padarysu. Te tau šitą obuoluką. Paliko tau šitą obuoluką pasidžiaugt krikštų tėvas tavo.
Jis pajėmęs tą obuoluką in ranką, metė in žemę – iš to obuoluko iššoko arklys su aukso plaukais, su deimento karčiais. Jonas užsėdęs joja. Bejodams rado aukso plunksną. Jis ją nor imt, o jam arklys sako:
– Neimk, Jonai, nes tau bus didelė bėda.
Ale jis jo neklausė, nusėdęs pajėmė. Joja toliau, rado plauką. Tas arklys sako:
– Tu tą plauką neimk, nes tau bus bėda.
Jis jo neklausė, pajėmė. Ale jis nujojo in tokį dvarą, pristojo pas poną už lekojų, o pas tą poną daug buvo lekojų. Pradėjo jis ten lekojaut. Nė viens iš senųjų lekojų nenučystija teip drapanas kaip Jonas. Jau Jonuką pradėjo ponas geriau mylėti kaip anuos. Anie pradėjo dabot, su kuom jis čystija. Žiūri, kad jis pasidėjęs aukso plunksną, o jam teip šviesu kaip no kelių žvakių. O anie, jam pavydėdami jo gerą tarnystą, sako ponui:
– Jonas tur aukso plunksną, turbūt jis žino, kur yra ta paukštė.
Ponas paklausė Jono:
– Ar tu turi aukso plunksną?
– Turu.
– Na, kad tu turi tą plunksną, žiūrėk, kad tu man pagautum tą paukštę.
Atėjęs pas savo arklį, verkia, sako, – teip ir teip. O arklys jam sako:
– Aš tau sakiau, kad neimk tą plunksną, nes tau bus bėda. Ale tai nieko. Sakyk ponui, tegul nukaldina aukso klėtką, tai pagausim tą paukštę.
Tas ponas tuojaus padarė aukso klėtką. Jonas ją pajėmė, an viršaus klėtkos pririšo tą plunksną, prie durelių klėtkos pririšo siūlą. Pajėmė tą klėtką an arklio, tas arklys nunešė in tą sodą, kur ta paukštė buvo, tą klėtką indėjo in medį, o tą galą siūlo pririšo arkliui prie kojos, ir tas Jonas atstojo šalin. Toj paukštė pamatė, kad jos plunksna tvoska ir klėtką daili, ji tenai šoko šoko aplink ir inėjo in vidurį, o tas arklys su koja siūlą patraukė, užsidarė durelės – jau ji pasiliko vidurij. O Jonas viską pajėmė, parnešė tam ponui. Tas ponas, ką pirma jį mylėjo, paskui da labjau, o anie lekojai, jo neužkęsdami, sako tam ponui:
– Jonas turi labai gražų plauką, turbūt jis žino, kur yr ir ta pana.
Paklausė ponas Jono:
– Na, ar tu turi tokį plauką?
– Turu.
– Kad tu turi tokį plauką, tai tu žinai, kur yr ta pana, katros tas plaukas. Žiūrėk, kad tu man ją pargabentum, jei ne, tai būsi mirčiu korotas.
Atėjęs verkė pas arklį, o arklys jam sako:
– Aš tau sakiau, kad neimk, nes bus bėda. Ale tai nieko. Tegul pons duoda šimtą rublių, porą arklių, bričką ir tris bonkas labai geros ir stiprios arielkos, tai bus galima pargabent.
Pasakė ponui, kad tai viską duotų. Tas pons kaipo jaunikis buvo, tai jis tuojaus jam viską davė. Sako tas arklys:
– Dabar važuosim už jūrių, ten rasim dvarą, o kad nuvažuosim in tą dvarą, tai aš pas pakajus insilipsu in darželį kvietkų. Išeis rėkt, ką kvietkas mina, tu prašykis, sakyk: „Arklys džiaugiasi kvietkom“. O tos dvi panos, katros išeis, tai bus abidvi vieno veido, tai tu jom neva užmokesnį už kvietkas duok arielkos. Ta, kur pirma ims, tai bus pakajavoji, o kur paskui, tai ta pana.
Jau jiedu išvažiau. Privažiau prie jūrių – per jūres jiem sausas kelias pasidarė. Pervažiavo per jūres, privažiau prie to dvaro pakajų, tas arkluks insilipo in rūtdaržį. Išėjo dvi panos bartis an jo, o jis prašos, sako:
– Tas arkluks nemina kvietkų, tik jis džiaugiasi. Panaitės, ar gertumėt mano arielkos labai geros, užmarinės turu?
Tuo ta pana pakajavoji pajėmė pirma, o paskui ir ta pana pasigundė. Labai abiem patiko. Gėrė, gėrė, pasigėrė ir užmigo. Kap tik sumigo, Jonas tuojaus tą paną – in bričką ir važuot! Privažiau prie jūrių – jiem sausas kelias. O anie dvarokai pajuto, kad panos nėra, tie vyt! Atsivijo prie marių, ir jau gana. Nekurie, kur drąsesni buvo, da šoko in vandenį, tie prilakė, ir buvo gana vyt, o ans su pana keliauja per jūres. Bevažuojant pabudo toj pana, žiūri, kad jau ji keliauja. Ji nusimovė no piršto aukso žiedą ir inmetė in jūres. Pervažiavo per jūres, atvažiau in tą dvarą, atidavė tam ponui tą paną. Tas pons, pamatęs tokią gražią paną, norėtų jis su jąj ženytis, – o tas pons labai negražus buvo, tai ji nenorėjo už jo tekėtie. Sako:
– Jei Jonas išims mano žiedą iš jūrių, tai aš už tavęs tekėsu.
Sako pons Jonui:
– Išimk tos panos iš jūrių žiedą, nes jei neišimsi, tai būsi mirčia korotas.
Nuvėjęs pas savo arklį, verkė. Klausė:
– Ko tu verki?
– Užsakė pons, kad išimčia iš jūrių tos panos aukso žiedą.
Tas arkluks sako:
– Bus galima išimt, tik pons tegul duoda du šimtu rublių, porą arklių ir bričką, važuosim pas mares. O kad nuvažuosim, samdyk pas žvejus velksnę žuvų, kada ištrauks, tai tu didžiausią žuvį paimk, pilvą perpjauk – ten rasi žiedą.
Pasakė ponui. Pons tuo viską davė. Važuoja. Nuvažiau pas jūres, rado žvejus gaudančius žuvis ir nieko nepagauna. Pasamdė jis nog jų velksnę žuvų, o anie an baikų sako:
– Duosi šimtą rublių, tai galėsi.
Jonas tuojaus išėmęs užmokėjo šimtą. Užtaisė tinklą an jūrių, ale kad ištraukė žuvų tiek, kad jie kaip gyvi tiek nepagavo. Jonas pajėmė pačią didžiausią žuvį, papjovė, rado pas ją žiedą. Sako Jonas žvejam:
– Imkit sau šitais visas žuvis, nes man tik šitos vienos reikėjo.
Pargabeno tai panai ir žiedą. Toliau, ką toj pana išsimislys, sako:
– Nukirsk Jonui galvą, tai aš už tavęs tekėsu.
Sako tas pons Jonui:
– Nors man tavęs ir gaila labai, ale turiu kirst tau galvą.
Nuvėjęs pas savo arklį, verkia. Sako:
– Jau man nori kirst galvą.
O arklys sako:
– Ką kirs, tai nieko, ale tik išleisk mane an dvaro.
Išleido tą arklį an dvaro. Jau atėjo budelis prie Jono galvos. Ponai, žmonės išėję žiūri, kaip tą galvą kirs. Ale kaip tik kirto, tas arklys kaip spyrė in galvą – iššoko iš tos galvos labai gražus jaunikaitis, da trissyk gražesnis, koks pirmai buvo. Tas pons kaip negražus buvo, sako:
– Suvarykit mano visus gyvulius an dvaro.
Tuojaus suvarė, sako pons:
– Kirsk ir man galvą, ir aš būsu gražus.
Budelis nurentė tam ponui galvą, ir nieks jau jo neatgydė, o Jonas su tąj pana apsiženijo ir liko tam dvare.

PATEIKĖJAS: Juozas Repeika

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1894

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k., Vilkaviškio pav.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 267-271, Nr. 121
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 3. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1997. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 121
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.3. – 1904.

Spausdinti

Atgal