ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7513&FId=10488&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1997 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks žmogus su pačia, pačiam vidurij girių didelių, kad jie niekad krašto girios nepriėjo. Jiedu turėjo tris dukteris: vieną jau dvidešimties metų, antrą – devyniolikos, o trečią – aštuoniolikos. Vieną dieną kasžin kas nunešė jais visas tris. Prapuolė ir prapuolė, ir niekur negirdėt. Potam da in kiek metų gimė tų žmonių sūnus, ale jis jau išaugo in metus. Papasakojo jam tėvai, kad jo seseris tris nunešė kasžin kas. Sako:
– Žinot ką, tėvai, ką mes čia subūsim šiose giriose, – aisu aš iš girios savo seserų ieškotie.
Ir išėjo. Aina. Išėjo iš tos girios, rado tris kareivius turint vieną arklį, vieną balną, vieną kardą ir skraistę. Pešasi jie negalėdami pasidalyt arklį, balną, kardą ir skraistę. Ateina jis pas juos. Sako tie kareiviai:
– Ponaiti, padaryk tu mum provą, kap mes galėtume pasidalytie.
Sako:
– Gerai, aš jums padarysu provą.
Pajėmė jis ploną, lengvą lankelį, sulenkė ir parito pavėjui. Sako:
– Dabar vykit, katras tą lankelį pagausit, tai tam viskas teks.
Tai tie visi trys nusivijo ir nusivijo, o jis tąj skraiste apsisupo, užsikabino kardą, sėdo an to arklio ir nujojo. O tąj skraiste kad apsisupdavo, tai jo nieks negalėjo matyt. Sako tam arkliui:
– Arkly, nešk tu mane pas mano vyriausią seserį.
Tas arklys jį nunešė in tokį dvarą pas žvėrių karalių. Atėjo jis pas tą savo seserį. Toj sesuo sako:
– Kas tu per viens, kad tu per tiek kalnų ir girių čia atvykai?
Sako:
– Aš tavo brolis, atėjau pas tave pasižiūrėtie.
– Neteisybė, kad tu brolis, mes nė jokį brolį nepalikom.
Jis jai išpasakojo, in kiek metų jis paskui užgimė, išpasakojo, iš kur jis. Tada ji pripažino už brolį.
– Ale, – sako, – mano vyro nėr namie, jis parėjęs gali tave sudraskytie, tave raik pakavot.
Uždarė jį in šėpą. Parėjo tas jos vyras. Ji neiškęsdama sako:
– Ar tu žinai, kas pas mus yra?
– O kas?
– Mano brolis atėjo.
Sako jai žvėrių karalius:
– Čia jo nė šarka šūdo neatneš, nė čia jis yr. Na, tai kur jis yr?
Atidarė šėpą, išleido tuojaus. Žvėrių karalius kaipo švogerį pasveikino, pasodino už stalo, gerai pavaišino ir sako:
– Dabar, kad čia manęs nieks neatranda, o tu atradai, tai tu ir gyvenk dabar pas mane ik galui.
– Aš negaliu pas tave būt, da aš turu ait daugiau savo seserų ieškot.
– Na, kad tu pas mane jau nelieki, – tai tas karalius išsipešė iš paausio plaukų, padavė jam, sako: – te tau šituos plaukus. Jei kur tau bus bėda, tai tik šituos plaukus pakratyk – žvėrys subėgs ir sudraskys.
Pajėmęs tuos plaukus, atsisveikino ir išėjo. Atėjo pas arklį, sako:
– Arkly, nešk tu mane pas vidutinę seserį.
Arklys nunešė vėl in tokį baisų dvarą pas paukščių karalių. Atėjo pas seserį, rado ją siuvant.
– N’o iš kur tu čia, žmogeli, atsprūdai, kas tu per viens, kad tu čia per tuos aukštus kalnus galėjai ateitie?
Sako:
– Aš tavo tikras brolis.
Sako:
– Negali būt, kad tu mano brolis: mes nepalikom nė jokio brolio.
Jis jai vėl išpasakojo viską, tuomsyk pripažino už brolį, ale sako:
– Broleli, nėra mano vyro namie. Kad jis tau parėjęs ką pikto nepadarytų, raik tave pakavot.
Uždarė in skrynią. Parėjo paukščių karalius, sako jam jo pati:
– Ar tu žinai, kas pas mus yra?
– O kas?
– Mano brolis atėjo.
– Čia jo nė šarka šūdo neatneš.
– Tikrai yra.
– Na, kur jis yra?
Atidarė skrynią, išleido. Tuojaus kaipo švogerį pasveikino, pasodino už stalo, gerai pamylėjo. Ir sako paukščių karalius:
– Dabar tu būk pas mane ik smerties.
– Aš negaliu pas tave būt, aš turu ait ieškot savo jauniausios sesers.
– Na, tai kad nelieki, tai te tau mano plaukų. Jei tau bus kokia bėda, šituos plaukus pakratyk – sulėks paukščiai, sudraskys.
Susirišo tuos plaukus, išėjo. Nuvėjo pas savo arklį, sako:
– Arkly, dabar nešk tu mane pas mano jauniausią seserį.
Arklys tuojaus nunešė jį in tokį dvarą pas žuvų karalių. Atėjęs rado seserį midų geriant. Sako toj sesuo:
– Kas tu per viens, kad tu čia galėjai ateit?
Sako:
– Aš tavo brolis.
Vėl ta pati prisipažino:
– Na, – sako, – broli, nėr mano vyro namie. Kad jis tau parėjęs ką pikto nepadarytų, – uždarė jį in kitą stubą.
Parėjo žuvų karalius. Toj pati neiškęsdama sako:
– Ar tu žinai, kas pas mus yra?
– O kas čia gali būtie?
Sako:
– Mano brolis atėjo.
– Čia jo nė šarka šūdo neatneš.
– Na, – sako, – yra.
– N’o kur jis?
Atidarė tuojaus duris, išleido. Žuvų karalius tuojaus pasveikino, pavaišino kaip raikiant, paskui jam sako:
– Dabar, švoger, tu pas mane gali būt iki nori.
Sako:
– Aš negaliu pas tave būtie. Jau ilgas laiks praėjo, kaip aš ant kelionės, turu jot namon pas tėvus.
Atsisveikino, davė jam žuvų karalius savo plaukų, sako:
– Jeigu bus tau kokia bėda, tai tik šituos plaukus pakratyk – subėgs žuvys tau in pagelbą.
Ale jis ne namon mislijo, tik jis žinojo: vienoj karalystėj karaliaus duktė aina an svarstyklių. Kas ją atsvers, tai tas bus žentas. Susirišo tuos plaukus, nuvėjo pas arklį, sako:
– Arkly, nešk tu mane pas tą karalių.
Tuojaus arklys jį nunešė pas tą karalių. Jis apsisupęs su tąj skraiste – jį nieks nemato. Nuvėjo in pakajus, žiūri – sėdi karaliaus duktė an svarstyklių. Suvažiavę ten visokių karaliūnų, jenarolų ir didelių ponų. Kaip tik katras sės su jąj an svarstyklių, vis ji iškelia aukštyn. Ale, jai besitampant, nusmuko jai no piršto žiedas. Tą žiedą jis iš po svarstyklių pajėmė, nuvėjo pas arklį, sako:
– Arkly, nešk tu mane pas auksakalį.
Tuojaus nunešė. Paliepė tam auksinykui, kad padarytų kitą tokį aukso žiedą kaip tas. Tas tuojaus padarė, ir ko graičiausia – atgalios. Gražiai apsirėdė, užsikabino savo tą kardą, užsimovė ant piršto tą tos panos žiedą, o tą kitą tokį numetė jai po svarstykloms. Atėjęs sako, kad jam daleistų su tąj pana svertis. Tuojaus sėdo ant svarstyklių, iškėlė tą paną aukštyn.
– Na, – tuojaus visi suriko, – jau tas tur būt žentu.
Ilgai trumpai – tuojaus karalius juos apženijo.
Po veselei karalius po visus pakajus jam liepė vaikščiot, tik in vieną ne. Ale perėjo jau kiek laiko, eisiąs jis in tą pažiū¬rėt, kas ten yra. Nuvėjęs rado velnią prie stulpo lenciūgu prirakytą. Sako:
– Karde, kirsk tą velnią.
Kardas kaip kirto, nukirto lenciūgą, velnias pabėgo. Tas velnias bėgdamas jo pačią išnešė... Ateina jau, kur buvo jo pati, – jau pačios nėr... Ką jis darys? Nuvėjo pas arklį, sako:
– Arkly, nešk tu mane pas mano pačią.
Tas arklys nunešė jį in tokią stubelę, toj stubelėj sėdi tokia boba be dantų. Klausė pas tą bobą:
– Kur mano pati?
– Nežinau.
Sako:
– Karde, kirsk tą bobą.
Tai bobai jau nėr kas daryt, sako:
– Palauk, nekirsk, pasakysu. Pasikaustyk aštriai arklį – yra ana stiklo kalnas, an to kalno stulpas, prie to stulpo lenciūgas, prie to lenciūgo – jautis, tam jautij – antis, antij – kiaušinis, o tam kiaušinij – tavo pati.
Jis, išgirdęs tokią naujieną, tuojaus pakaustė aštriai arklį, užjojo an to kalno, sako:
– Karde, kirsk tą jautį.
Kaip kirto, lenciūgą nukirto, tas jautis, vuodegą užsidėjęs ant pečių, alio bėgti! Jau jam nėr kas darytie, jau aina be pačios. Atsiminė, kad jis tur žvėrių karaliaus plaukų. Pajėmęs tuos plaukus pakratė – tuojaus subėgo visoki žvėrys, stojo prieš jį:
– Ko reikalauji, šviesus karaliau, no mūs?
Sako:
– Draskykit tą jautį.
Tie žvėrys tuojaus sudraskė tą jautį, o toj antis palėkė su kiaušiniu!.. Jau jis vėl pačios netur. Užėjo jam an mislių, kad da jis tur pagelbą. Pajėmęs paukščių karaliaus plaukus, pakratė – sulėkė visoki paukščiai pas jį, sako:
– Ko reikalauji, šviesus karaliau?
Sako:
– Draskykit tą antį!
Tą antį tuojaus sudraskė, toj antis inmetė tą kiaušinį in marias. Dabar jau jis tą kiaušinį išimt negali! Ale jis da kap ir per sapną atsiminė, kad jis tur žuvų karaliaus plaukų. Jis tuos plaukus pakratė – tuojaus suplaukė didžiausios žuvys, stojo prieš jį, sako:
– Ko reikalauji, šviesus karaliau?
Sako:
– Išimkit iš marių tą kiaušinį.
Tuojaus žuvys jam jį atnešė, jis su kardu perkirto tą kiaušinį, išsijėmęs pačią parsigabeno in tą karaliaus dvarą, išpasakojo karaliui, kokią jis bėdą turėjo, pakol atrado pačią. Tai kokį balių kėlė tų atrastuvių! Kur ir aš pribuvau, gėriau, valgiau, burnoj nieko neturėjau, per barzdą varvėjo.

PATEIKĖJAS: Kazimieras Bepirštis

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1896

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k., Vilkaviškio pav.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 287-292, Nr. 128
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 3. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1997. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 128
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.3. – 1904.

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal