Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7525&FId=10500&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1997 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toki senukai, turėjo jie vienturtį sūnų, ale tas sūnus išaugo jau in dvidešimts metų. Sako savo tėvam:
– Ką aš pas jus veiksu? Aisu in svietą an kelionės.
Aina aina, niekur nieko nepriaina. Ale už tokių pūstynių priėjo dvarą. Dvaras aptvertas aukšta tvora ir ant kožno stulpo užmauta po žmogaus galvą. Mislija, kas tai yr, kad tos galvos užmautos. Ale aina tenai pažiūrėt. Atėjo pas tą poną, sako:
– Ar negaučia pas jus kokį darbą?
Pons:
– Kodėl ne? Ne tik darbą, ale galėsi ir už žentą likt pas mane.
Jauniausia duktė jį pasidabojo. Sako:
– Šiandien aik pasilsėk, o rytoj gausi darbą.
O ta jauniausia duktė, atėjus pas jį, sako:
– Tau užduos darbą, ale tu to darbo nesibijok.
Anryt uždavė jam darbą, sako:
– Nuveik in girią, iškirsk penkis margus girios, išark, pasėk kviečius, nupjauk, iškulk, sumalk, pakepk pyragą ir vakare parnešk man.
Nuvėjo jis in girią, nusikirto porą medžių, atsisėdęs sėdi ir verkia. Ale atneša toj jauniausia duktė jam pusryčių valgyt, sako:
– Ko tu, durniau, verki?
– Ką aš neverksu, kad aš to užduoto darbo padarytie negaliu, o kaip nepadarysu, man žada galvą nukirst.
Sako:
– Neverk, še galvą paieškosu.
Jis pavalgęs jai atsigulė ant kelių. Beieškant galvą užmigo. Kaip jis užmigo, toj kaip užstatė savo šeimyną – tuojaus iškirto, išplėšė, pasėjo, užaugo, nupjovė, iškūlė, sumalė, pakepė, padavė. Toj merga sako:
– Nešk tėvui.
Parnešęs padavė. Sako:
– Gerai, kad padarei tą darbą, aik dabar pasilsėt, o rytoj gausi kitą darbą.
Anryt sako pons:
– Aik in galą mano lauko, yra prūdas, vandenį su rėčiu išsemk, didžiausias žuvis išrink, o mažiukes atgal sumesk ir vėl su rėčiu atgal supilk, o tais žuvis išvirk ir parnešk man.
Nuvėjęs pasėmė apė porą rėčių. Pasemia, vanduo atgal išbėga. Mislia: „Vienok jau aš su rėčiu tą vandenį neišsemsu“. Atsisėdęs verkia. Ale atneša toj duktė jam pusryčių. Jis sėdi, verkia.
– Ko tu, durniau, verki? Sėsk, valgyk.
Pavalgė.
– Še, galvą paieškosu.
Pasidėjo galvą ant kelių ir užmigo. Kaip tik užmigo, toj tuojaus suvarė savo šeimyną. Tie kaip tik griebė, tuojaus su rėčiu vandenį išsėmė ir viską padarė kaip reikiant. Tais žuvis išvirė, padavė jam.
– Na, – sako, – dabar nešk tėvui.
Parnešęs padavė jam. Sako:
– Gerai, kad padarei. Aik dabar pasilsėt, o rytoj duosu aš tau kitą darbą.
O toj pana atėjo pas jį ir sako:
– Duos tau tėvas aržilą prajodyt. Kaip tik atsidarysi stonią, tai iš tolo jau iš gerklės liepsna ais, ale tu nebijok. Kaip tik užsėsi, tai jis su tavim kils aukštyn, o tu jam su tuo geležiniu kančium – vis in galvą, tai jis tave neišneš. O tas aržilas tai tas pats mano tėvas.
Ant rytojaus aina jis in stonią pas tą aržilą. Kaip tik atidarė stonios duris, dūmai, liepsna iš gerklės aina – baisu žiūrėt! Ale kaip jau jis viską žino, tuojaus priėjo prie jo, sėdo ant jo, tas aržilas šoko aukštyn, o šits jam su tuom geležiniu kančium vis in galvą, in galvą. O ta ponia stovi ant dvaro, žiūri, kas čia dėsis. Žiūri, kad labai muša. Jai pasigailėjo savo vyro, sako:
– Jau gana tam aržilui, pramankštei, vesk in stonią.
Tas nuvedęs in stonią vėl pastatė. O tas aržilas rokau, kad iškils į padanges ir jį užmuš, o kaip jam davė vis in galvą, tai jis negalėjo iškilt aukštyn ir negalėjo užmušt jo. Paskui tas aržilas negalėjo atsiverst vėl in poną visą parą. Sako toj pana:
– Žinai ką, dabar, kaip jis atsivers in žmogų, tai jis tave nušaus. Dabar, – sako, – mudu bėkim.
Stojo jie in medine klumpę, kaip sykį žengė – dvi myli nužengė, ir jau jie nubėgo gerai toli. Ale tas pons apsižiūrėjo, kad jau jų nėr, tas stojo in dvi medini, kaip sykį žengė – vis keturias mylias. Sako toj pana:
– Tu atsigrįžk, paklausyk, ar neūžia.
– Jau ūžia, ale da ką tik girdėt.
– Tai da toli.
Atsigrįžo kitąsyk, sako:
– Jau dikčiai ūžia.
– Tai jau netoli.
Ėmė toj pana pasivertė į arškėčių krūmą, o jį in menką paukštuką. Tas nabagas tupi arškėčiuos. Atsivijo pons – niekur nieko nėr, prie tų arškėčių priait negal, sugrįžo namon, o šie vėl bėgt! Pajuto, kad jau jie vėl bėga, jis – vyt. Sako toj pana:
– Paklausyk, ar neūžia.
Sako:
– Jau ūžia.
– Tai jau netoli.
Toj pana pasivertė in stubelę, o jį – in šunį, o žmonės dirba apė tą stubelę, o tas šuo laksto ir loja apė tą stubelę. Atbėgęs klausia:
– Ar seniai jau ta stubelė stovi?
Sako:
– Jau mes čia dirbam apė keturiasdešimts metų, o ir mūs čia tėvai, seniai, proseniai jau dirbo apė ją.
Na, jau jis dumum vėl pasiliko. Sugrįžo atgal, o jiedu nubėgo in tokį miestą, ten apsiženijo ir likosi laimingai toliaus gyventie, tik nežinau, jei dabar kada nepagaus.

PATEIKĖJAS: M. Mikeliūnas

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1895

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k., Vilkaviškio pav.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 298-301, Nr. 133
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 3. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1997. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 133
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.3. – 1904.

Spausdinti

Atgal