ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7526&FId=10501&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1997 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo vienas gaspadorius nė bagotas, nė visai biednas. Ale apsirgo jo pati, nuvažiau jis in miestą nupirkt kokių ten vaistų. Kelias buvo negers, ale nelabai nė bjaurus. Važuojant namon vienam daikte rados ant kelio toki šaltiniai, kad jis niekaip negal išvažuot. Da patsai išlipo, vežimą arkliai neišlupa, o nieko negal padaryt – neišvažuoja. Šaukėsi visų šventųjų – nieks negelbsti. Ant galo šaukės jau velnią, sako:
– Kad nor tu pribūtum.
Še toj valandoj ir pribuvo toks ponaitis, sako:
– Ko nori, kad šaukei mane?
Sako:
– Negaliu išvažuot.
Tas velnias sako:
– Pažadėk man tu tą, ką namie nepalikai nė čia neturi, tai aš tave iš čia išimsu.
Tas žmogus apsimislijo, kad jis nieko nepaliko nė čia neturi, – pažadėjo. Sako:
– Dabar tu inpjauk mažiuką pirštą, patepk man ant popierėlės.
Tas žmogus inpjovė mažiuką pirštą, užlašino ant popierėlės, padavė jam, o tam žmogui tuojaus pasidarė gers kelias – kaip nieko nebuvo, teip nieko nėr... Parvažiavo tas žmogus. Parvažiavo namo – rado sūnų užgimusį. Kaip jis pamatė, labai nusiminė.
Po tam benkietėliui, kada jis tą vaiką pamato, tada jis verkia. Ta jo pati mislia, kad jis to vaiko nekenčia, sako:
– Tik tu neverk, kad tu jo teip nekenti, da rasi gal numirt...
Toliaus tas vaiks auga. Paaugo, leido mokytis. Tam vaikui labai gerai ainasi mokslas. Moksluos pašoko, kad jau jį inleido in klierikus. Klieriku būdams parvažiau namon. Tas tėvas, kad jį tik pamato, tuojaus verkia. Mislia sau: „Kad jau turėčia no sūnaus džiaugsmą, o aš jį velniui da negimusį pardaviau“. Toj motina sako:
– Tėvas kaip tavęs nemato, tai linksmas, o kaip tik tave pamato, teip kaip in virves jį inriša, ir verkia.
Sako:
– Tėti, jeigu jūs manęs nekenčiat, tai aš galiu pas jus neparvažuotie.
Sako:
– Kenčiu aš tave, sūneli, ale čia kits dalykas yr.
Klausia sūnus:
– N’o kas?
Sako:
– Da tu negimęs buvai, aš tave velniui pardaviau.
Sako:
– Tai ką, neisit nė jūs ten, nė aš. Aisu aš in peklą tavo raštą atimt.
Pajėmė iš trijų bažnyčių švento vandens, krapylą ir aina. Aina toli. Priėjo dideles girias. Toj girioj nieko nepriaina. Priėjo girioj stubelę, toj stubelėj – boba. Prašos in nakvynę. Sako:
– Aš tave priimčia, ale mano vyrs žmogžudis, parėjęs tave užmuš.
O tas klierikas sako:
– O kad aš aisu, o girioj jį patiksu, tai ir girioj jis mane užmuš, tai tegu čia užmuša.
Apsinakvojo. Parėjo tas žmogžudis, klausė:
– Kur aini? – mato, kad kunigas.
Sako:
– Ainu in peklą.
– Kad tu aini in peklą, tai dasižinok, kokia lova pekloj žmogžudžio Jokūbo, o kad grįši, tu man pasakysi.
Sako:
– Gerai, pažiūrėsu, – ir išėjo.
Nuvėjo in peklą, kaip ėmė su šventytu vandeniu krapyt pekloj, velniai visi išbėgiojo – nėr jo rašto! Kaip ėmė krapyt Licipierių, prirakytą ant lenciūgo, tas užtrūbijo – prilėkė vel¬nių daugybė, o rašto nė viens netur. Tas vėl tą krapyt. Užtrūbijo antrusyk – parbėgo toks viens kreivis. Sako:
– Ar tu turi raštą?
Sako:
– Ne.
Klausė tas kunigaikštis velnių:
– O kur padėjai?
Netur ką daryt, sako:
– Medij girioj padžioviau.
Tas vėl krapyt vandeniu! Netur ką daryt, nubėgęs parnešė ir atidavė. Dabar sako:
– Parodyk tu man, kokia žmogžudžio Jokūbo lova.
Sako tas kreivis:
– Pasodyk tu mane ant šito sosto, tai aš tau parodysu, nes aš kreivas, o jis sveikas. Tegul jis aina in svietą, o aš, kaipo kreivas, tai besėdėsu ant sosto.
Sako:
– Pasodysu.
Parodė jam tą lovą – baisiausios angys, kirmėlės šnypščia, liepsnoj visa dega, britvom, ylom aštriausiom išklota! Pamatė tą lovą, paskui nuvėjęs kaip liejo su šventytu vandeniu ant Licipieriaus – tas lenciūgą nutraukė, pabėgo, o tam kreiviui užmetė ant ragų lenciūgą ir paliko sėdint ant to sosto, o pats išėjo.
Aina namon. Atsitiko jam vėl ateit in tą girią, kad jis ir nenorėjo patikt tą žmogžudį. Susitiko jis vėl su tuom žmogžudžiu.
– Ar buvai?
– Buvau.
– O ką, – sako, – ar matei, kokia mano lova?
– Mačiau: baisiausios angys, kirmės šnypščia, visa liepsnoj, britvom, ylom, aštriausiais peiliais išklota.
Žmogžudis sako:
– Kad šiteip, tai spaviedok mane.
Sako jam klierikas:
– Aš da neturu valios spaviedot tave, aš tau pakūtą tik galiu užduot.
Pajėmė tas klierikas jo paties obelinį sausą kucių, kur žmones mušdavo, insodino in žemę.
– Dabar, – sako, – nešk klupsčias su burna vandenį, pakol prigydysi, o aš kaip būsu jau kunigu, tai aš pas tave ateisu.
Tas žmogžudis atsidavė ant tikros pakūtos: pradėjo su burna klupsčias vandenį nešt, liet sausą kucių, o tas klierikas nuvėjo namo. Parėjęs sako:
– Va tavo raštas, aš sakiau, kad nė tu tenai eisi, nė aš.
Kada jau jis pastojo kunigu, jis apė tą žmogžudį suvisai užmiršo. Ale jam atsitiko vieną sykį važuot per tą girią. Pakvipo jam labai obuoliai, sako purmonui:
– Aik pažiūrėk, kur čia teip obuoliai kvepia.
Tas nuvėjęs rado obelį, o kad jis norėjo obuolį nusiskint, ta obelis pakėlė šakas aukštyn. Atėjęs pasakė kunigui, tas kunigas aina pažiūrėt. Atėjo pas obelį, žiūri, kad po tąj obele stūkso apsamanojęs kelmas. Tais samanas pralupo, žiūri, kad žmogysta. Tada jis atsiminė tą žmogžudį Jokūbą, sako:
– Ar tu čia, Jokūbai?
Atsiliepė silpnu balsu:
– Aš.
– Tai aik šen, aš tave išspaviedosu.
Pradėjo spaviedotis. Kaip tik grieką pasako, teip vis obuolys nupuola. Spaviedojos ilgai. Jau visi obuoliai nupuolė, ale tas kunigas žiūri, kad da du pačioj viršūnėj kabo, sako:
– Da turi du didžiausiu grieku.
Žmogžudis jau neatsimena. Sako:
– Atsimyk, nes da du obuoliu kabo pačioj viršūnėj.
Sakė:
– Atsimenu – tėvą ir motiną užmušiau.
Kaip tik tai ištarė, tuojaus obuoliai nupuolė, o kada jau viską pabaigė, kunigas peržegnojo, ir pavirto in dulkes, nuvėjo in dangų.

PATEIKĖJAS: Gen. Lizdienė

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1894

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k., Vilkaviškio pav.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 301-305, Nr. 134
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 3. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1997. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 134
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.3. – 1904.

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal