Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7556&FId=10531&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1997 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo vienas žmogus, jis turėjo labai stiprų sūnų. Ale tėvas, nugąstaudamas, kad jis, labai stiprus, neimtų žmones mušt, o ant galo ir jį patį kad neužmuštų, siunčia tą sūnų:
– Aik, – sako, – in girią. Čia šitoj girioj yra labai daug kiaulių, tai tu jais parvaryk.
Sūnus:
– Gerai, parvarysu.
O tas tėvas mislijo, kad girinės kiaulės jam tur smertį padarytie. Tas sūnus nuvėjo in sodžių, prašinėja ant botago linų, kanapių. Kas jam davė saują, kas dvi, kas tris. Susirinko dikčiai linų, nusivijo botagą gerą, nuvėjo in girią, suvarinėjo visus šernus in krūvą ir parginė namo, suvarė in tvartą. Paskui, katras jam davė vieną saują, tam davė vieną šerną, kas dvi – tam dvi, kas tris – tam tris. O atliekamas, pašaukęs tėvą, išpjovė, susūdė, mėsos tur gana. Paskui sako savo tėvui:
– Važuok in miestą, nupirk briką geležies, nukaldyk man lazdelę, aš aisu keliaut.
Tėvas jo bijo, tur klausyt. Nupirko tiek geležies, kiek liepė. Kalvis jam nukalė iš tos geležies lazdelę, pasijėmė tą lazdelę, aina per svietą keliaudamas. Aidams rado žmogų kalną verčiant. Klausė tas drūtasis:
– Kas tu per viens?
Ans jam sako:
– Aš kalnavertis.
Tas drūtasis:
– Na, tai kad tu kalnavertis, tai aik šen, aisim abudu keliaut.
Aina jie toliau, rado žmogų su didele barzda sėdintį paupyje. Sako:
– Kas tu per viens?
Tas barzdočius sako:
– Aš su savo barzda galiu vandenį upėje užlaikyti.
– Na, tai užlaikyk, kad mes galėtume sausai per upę pereit.
Tas su savo barzda užlaikė vandenį, o jiedu sausai perėjo per upę.
– Na, kad tu gali upę užlaikytie, tai aik šen, aisim drauge.
Aina jau jie visi trys. Užėjo in tokį dvarą. Tam dvare nieko nerado, tik vieną važnyčią, o tas dvaras buvo prakeiktas. Sako tas drūtasis:
– Lik tu, kalnaverti, namie, pietus virt, o mudu su barzdočium aisim medžiot.
Tas likęs, verda, išvirė. Ale ateina toks pons, sako:
– Na, ką tu čia veiki?
Sako:
– Verdu.
Tas pons pagriebė tą kalnavertį, visą sumušė, pietus išėdė, in katilą pridergė ir nuvė savo keliu.
„Dabar, – sako, – pareis anie, o nebus pietų, bus negerai“. Jis tuojaus katilą išvalė ir vėl verda. Pareina tie pietų – da neišviręs. Sako:
– Kas tai yr, kad tu teip ilgai neišvirei?
Sako:
– Malkos šlapios ilgai neužsikuria, užtai neišviriau.
Na, jau jie išvirę pavalgė. Kitą dieną sako:
– Tu lik, barzdočiau, namie virt, o mudu aisim medžiot.
Tokiu pat būdu tas pons ir barzdočiui skūrą išpylė, išėdė ir nuvė sau. Ale trečią dieną sako tas drūtasis:
– Aikit judu medžiot, aš liksu virt pietų. Matysit, kap aš graitai išvirsu.
Jam beverdant ateina vėl tas pons, sako jam:
– Ką tu čia veiki?
– Verdu pietus.
Tas jau suprato, kas atsitiko ir su jo draugais.
– Misli, – sako, – kaip anie tau pasisekė sumušt, tai tu misli, kad ir su manim teip tau pigiai seksis...
Tas drūtasis kaip pasijėmė tą poną už barzdos, kaip ėmė kuolu skaityt per nugarą! Sumušė visą, sumušė, pasijėmęs už barzdos, nuvedė tą poną pas kluoną, pakėlė saisparą, barzdą inkišo ir vėl užleido.
Pareina tiedu no medžioklės – jau pietūs ir atšalę. Sako:
– Kur judu teip ilgai buvot? Pietūs jau ir atsalę.
Pavalgė pietus, popiet:
– Na, – sako, – aikit šen, aš jum paukštį parodysiu, kokį aš pagavau.
Nuvėjo pas kluoną – žiūri, kad tik barzda likus, o jau to pono nėr. Ale tas drūtasis klausinėtie pas tą važnyčią, kame tas pons gyvena. Tas jam pasakė, kad in žiemius yra didelis akmuo, po tuo akmeniu skylė, tai ten yra kits jo dvaras ir ten jis gyvena. Aina jie ieškot to akmens. Nuvėję atrado tą akmenį. Pajėmęs tas drūtasis atvertė, rado skylę. Ale jie tąj skyle be prietaisos negali lįstie. Nusivijo virvę, nusipynė tokį lopšį, ir sako tas drūtasis:
– Jūs mane leiskit in tą skylę, o kad aš norėsu atgal, tai aš sukrutysu virvę, tai jūs traukit aukštyn.
Insileido tas tąj skyle, tenai rado anam sviete kitą dvarą, inėjo in pakajus, rado sėdint dvi pani, ėmė jis ten rėkaut. Tos panos sako:
– Nerėkauk, nes kap pabus mūs ponas, tai tau smertį padarys! Misli, kap tu jį an ano svieto pergalėjai, čia jis tave nužudys.
Tom panom jo buvo gaila, o tais panas jis buvo iš ano svieto pavogęs. Sako tos panos jam:
– Jei nori no jo išsisuktie, tai tu šitais bačkutes, – šitą su drūtuoju vandeniu, – toliau, o aną su minkštuoju pastatyk pas lovą.
Da jis prie tam atsigėrė to drūtojo vandens. Kaip jis buvo drūtas, paskui da drūtesnis pasiliko. Pajėmė to pono kardą ir tiesė tam miegančiam ponui per pilvą. Tam ponui – nieko, tik prabudo. Kaip tik pabudo, tuojaus griebė vandens gert, atsigėrė to minkštojo ir visai apalpo. O šits, jam nurentęs galvą, visą in šmotus sukapojo. Paskui pajėmė iš ten brangiausius daiktus, sudėjo in tą lopšį, sukrutino virvę – ištraukė. Anie atleido lopšį, pasodino tais panas – ištraukė, atleido vėl. Jau kap jam pačiam reikėjo sėst, tai jis indėjo akmenį, žiūrės, kas bus. Sukrutino virvę, traukė, kaip tik intraukė iki pusei, virvę nupjovė ir paleido atgal. Jis jau bo apsimislijęs, kad jie būt ir su juom teip padarę...
Vaikščioja sau viens po aną svietą. Ale jis rado medyje gripo vaikus. Užėjo audra, jis juos pridengė. Perėjus tokiam bjauriam orui, jis nuvė toliau. Parlėkė gripas, sako:
– Kas čia smirda žmogiena?
Sako vaikai:
– Žmogus mus uždengė, kad ledai neužmuštų.
Dabar tas paukštis sako:
– Reik lėkt ieškot to žmogaus, ar jis ko nereikalaus už tai.
Atrado tą žmogų, sako:
– Ko tu nori už tai, ką tu man tokią geradarystę padarei, kad tu apgynei mano vaikus no audros?
Sako:
– Aš norėčia, kad tu mane išneštum an ano svieto.
– Gerai, išnešu, ale tu turi papjaut trisdešimts jaučių, skūras nulupk, sukrausi ant manęs tą mėsą, tai kap aš tave nešu per mares, o aš kaip tik atsižiūrėsiu, tai tu man vis po kulšį mesk in nasrus.
Teip ir padarė. Pripjovė jaučių daugiau neg liepė, sukrovė ant to paukščio ir pats užsisėdo. Kaip nešė per mares, kaip jau tik pradeda apilst, atsisuka, tai tas jam vis meta po kulšį in gerklę. Ale teip toli buvo lėkt per mares, kad jis jau jam sumetė visą mėsą. Jau netoli krašto, jau tas paukštis ilsta, netur ką jau jam mestie, ėmė nusipjovė no savo kojų minkštimus ir inmetė jam in nasrus. Perlėkė per mares, paleido an kranto. Klausė gripas:
– Paskiausiai kokios tu man mėsos davei, kad labai buvo gardi ir soti?
Sako:
– Aš savo minkštimus nuspjovęs inmečiau tau...
Tas paukštis atsikrankštęs išspjovė jam jo mėsą, prilipdė, ir prigijo. Dabar aina ieškot kalnaverčio su barzdočium. Atrado juos švilpaujant su tom panom tam pačiam dvare, kur tuos pietus virė. Išklausė, kur tas kaltas, ką jį paliko tenai. Išsirodė kalnavertis kaltu, už tai jam galvą nukirto. O jis vedė vieną paną, o tam barzdočiui davė kitą ir pasiliko tam dvare gyventie. Koks ten buvo balius, kokios linksmybės! Ir aš ten buvau, gėriau, valgiau, burnoj nieko neturėjau, per barzdą varvėjo.

PATEIKĖJAS: Adomas Berteška

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1894

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k., Vilkaviškio pav.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 324-328, Nr. 145
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 3. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1997. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 145
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.3. – 1904.

Spausdinti

Atgal