Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7579&FId=10554&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1997 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks žmogus pavargęs. Jis, neturėdams kuom duonos sau pelnytie, vaikščiojo in girią, darė šluotas, nešdavo žmonėms ir maitinosi. Ale jis, bevaikščiodams po krūmus, pagau paukštaitę labai gražią, parsinešė namo. Po kelių dienų padėjo toj paukštaitė aukso kiaušinuką, jis tą kiaušinuką nunešęs pardavė vienam ponui. Ne po ilgam padėjo kitą kiaušinuką, nunešė jis ir antrą pas tą patį poną. Sako tas ponas:
– Tuos kiaušinukus tu atneši, ale kad tu man atneštum tą paukštaitę, katra tuos kiaušinukus padėjo.
Sako:
– Aš turu.
– Tai tu man atnešk ją.
Nunešė tą paukštaitę ponui, tas pons pamatė tą paukštaitę, sako:
– Ar tu turi vaikų?
Sako žmogus:
– Turu du vaiku ir vieną mergą.
O tas pons buvo jaunikis. Sako:
– Neškis tu ją namo, o kad tu turi mergą, tai aš būsu tavo žentas, o kap aš atvažuosu ant šliūbo, tai tu mudviem iškeptą čielą atneši ant stalo.
Tas žmogus parsinešė namo tą paukštaitę, tuojaus padavė užsakus, džiaugėsi, kad tokį žentą gauna. O kad prisiartino veseilia, tą paukštaitę užmušė pagal insakymą to pono, iškepė, padėjo ant lentynos, uždengus torielkaite. O tie du vaikai, gulėdami ant pečiaus, matė, kur padėjo tą paukštaitę. Nuvėjęs vienas vaiks nusuko to paukštuko galvutę, suvalgė, o kits sako:
– Ką tu padarei, aš pasakysu mamai.
Sako:
– Tylėk, te tau sparnuką, tai tylėsi ir tu.
Ir tas suvalgė sparnuką. Ale jau čia iš paskutinos tas žmogelis surengė veseilią, pasiprašė aplinkinius, atvažiau tas ponas, susėdo su tąj merga už stalo.
– Na, – sako, – atnešk tą paukštaitę mudviem.
Toj motina nuvėjus atvožia torielkaitę – žiūri, kad paukštaitė be galvos ir be sparno. Atnešė ant stalo. Tas pons pažiūrėjo, kad jau ne čiela, pasikėlė: – „Likit sveiki“, – ir išvažiavo.
Dabar sako tėvai:
– Nieks daugiau čia nebuvo, kaip judu, vaikai, suvėdėt.
Išmušė gerai jiems skūrą ir išvarė juos mažus. Sako:
– Aikit, kad jūs šiteip padarėt, kad aš jūs daugiau akimis nepamatyčia.
Aina jiedu verkdami. Aina aina, nuvėjo in miestą, jau juos užspėjo vakaras. Prašėsi pas vieną žmoną, kad juos priimtų pernakvot. Sako:
– Galit gulėt.
Pametė in kampą ten kokių spalių, atsigulė jiedu. Ale iš ryto atsikėlė, nuvėjo ta žmona tuos spalius paimt – kad po vieno vaiko galva – šimtas raudonųjų, o po kito – aukso plunksna. Ji tą plunksną ir pinigus, jiems nieko nesakius, pajėmė, juos gerai pamylėjo ir sako:
– Ateikit da kokią naktį pas mane pernakvot.
Ale jiedu pasivaikščioję atėjo vėl pas tą pačią žmoną nakvot. Toj juos maloniai prijėmė, jau gerai paklojo, padėjo jiems ir padušką. An rytojaus vėl atvertė padušką – teipgi po vieno galva šimtą raudonųjų, o po kito galva rado aukso plunksną. Jie vis apė tai nieko nežino. Iš ryto juos vėl gražiai pavaišino. Aina jiedu jau toliau. Aina aina, priėjo didelę girią, ir toj girioj teko jiems nakvotie. Atsigulė, pasipešę samanų, pergulėjo tą naktį, ale, atsikėlę iš ryto, žiūri, kad po vieno galva šimtas raudonųjų, po to, katras tą galvutę suvalgė, o katras tą sparniuką suvalgė, tai po to galva – aukso plunksna.
– A, – sako, – tai už tai ir ta žmona mums liepė ateit in nakvynę!
Pasijėmė tuos pinigus ir tą plunksną, aina jiedu toliaus. Išėjo iš tos girios, nuvėjo jiedu in miestą, gerai jiedu apsirėdė, pavalgė, nusipirko jiedu po aukso spilką. Išėjo jiedu iš miesto, pinigų jau jiedu tur gana ir tų aukso plunksnų. Atėjo jiedu ant grįžkelės, dabar sako:
– Broleli, ką mudu vaikščiosim abudu krūvoj, skirsimės, o ant atminimo inkiškim savo šitas spilkas in stulpą, – kuris stovėjo an tos grįžkelės. – Tai, – sako, – katras iš kur ateisim, o jeigu jau rasim špilką aprūdijusią, tai žinosim, kad jau kokia bėda arba smertis atsitiko.
Ir nuvėjo viens vienu keliu, kits kitu. Tas, katras to paukštuko galvą suvalgė, o randa kas sykis, kada tik atsikelia, po šimtą raudonųjų, nuvėjo in miestą, nusisamdė sau gražius namus, nusipirko arklius gerus, karietą, kad jis insėda važuot, tai net miesto langai barška! Insižiūrėjo viena pana tam mieste klausinėtis, kas čia toks per vienas, kad teip puikiai važinėja. Atėjo pas jį in svečius. Tenai jiems bešnekant, kalbina toj pana jį ženytis. Ilgai trumpai ten, ir jiedu apsiženijo. Gyvena kaipo didžiausi ponai. Ar tai juoks: kad ir trissyk an dienos aina gult, atsikėlęs vis randa po šimtą raudonųjų!
Praėjo jau keli metai jiems begyvenant. Ale toj pati ėmė savo paties klausinėtie:
– Iš kokios galybės tu imi tuos pinigus?
Jis, kaipo savo pačiai, ir išsipasakojo viską no pradžios, kaip buvo, ir sako:
– Aš tos paukštukaitės galvutę suvalgiau ir dabar imu kas sykis po atsikėlimui po šimtą raudonųjų.
Dabar toj jo pati mislija, ką su juom padarytie. Pasirodavojo su savo seseria, kuri su jąj gyveno, padarė didelį benkietą, išvirė visokių valgymų. Kukoriui paliepė, kad vieną išvirtų tokį valgį, no kurio galėtų susipiktint. Atnešė ten visokius tuos valgymus – vis gerai. Kaip tik tą atnešė, užvalgė, jis ėmė vemt, o ji stovi pas jį. Ėmė ir išvėmė tą galvutę! Toj jo pati tuojaus lapt ir suvėdė! Jau jam paliovė tie pinigai aitie, jau dabar jo ta pati ima iš pagalvio po šimtą raudonųjų. Toj pati pamatė, kad jau jai aina tie pinigai, pasikėlė in puikybę, ėmė jį niekyt niekyt, o ant galo pagalios jį išvarė no savęs.
Ką jis dabar darys biednas? Aina jis. Išėjo jis iš miesto, aina keliais, patiko tokį žmogų, paklausė:
– Kur aini, ką?
Sako:
– Ainu vandravodams. – Sako: – Turu šitai tokią skraistę, kad su jąj apsisupi, tai nieks nemato.
Šits da turi kelis grašius pinigų kišeniuj. Pabarškino, sako:
– Šen man pasimieruot, aš gal ir pirksu.
Tas durnelis neapsimislijęs jam padavė pasimieruot, o šits kap tik apsisupo, jau jo nematyt. Šits be skatiko kap nuvė, teip nuvė.
Aina toliau, patiko kitą žmogų, sako:
– Kur aini?
Ans atsako:
– Ainu vandravot.
– Ką tu čia turi?
Sako:
– Turu tokį kančiuką, kad jeigu pataikysi per vandenį aitie, tai tik reikia kirst kirst in vandenį, ir tuojaus darosi kelias – galima ait.
Sako:
– Duok tu man jį pažiūrėt, aš gal no tavęs nupirksu.
Ans jam padavė, o šits tuo savo skraiste apsisupo, jau jo nematyt. Kaip nuvėjo, teip nuvėjo savo keliais su tuom kančium! Ėjo ėjo, priėjo mares. Jis su tuom kančiuku ėmė kapot in vandenį – pasidarė per mares kelias, perėjo per mares. Už marių rado didelę girią. Toj girio jam bevaikščiojant, pritrūko jam maisto, nėr ką jam daryt, jau jis turi žoles ėst! Jis tenai bevaikščiodams, žoles berankiodams, katra gardesnė, užtiko tokią žolę suvalgyt, kad jam užaugo ragai, kad jis iš girios neišeina! Jam ten bevaikščiojant, vėl tropijo kitą tokią žolę suvalgyt, kad jam tie ragai nupuolė. Dabar prisirovė jis tų žolių in vieną kišenių, kur ragai užauga, in antrą, kur nupuola, ir aina. Išėjo iš girios, atėjo pas mares. Padarė tas kančiukas per mares sausą kelią. Perėjo per mares, atėjo in tą miestą, kur ta jo pati, apsisupęs su tąj skraiste – jį nieks nemato. Jis ėmęs, kaip kukorius virė pietus, inmetė in puodą tų žolių, kur ragai užauga, padavė tai jo pačiai su seseria pietus. Tos kaip tik pavalgė, tuojaus užaugo ragai, kad jos iš pakajų negal išlįst! Joki daktarai nestengia jų nuimtie! Ale vaikščioja jis ten, sako:
– Aš rasi ir galėčia tuos ragus nuimtie.
Tuojaus davė žinią poniai, kad atsirado toks žmogus, katras žada tuos ragus nuimtie, o ta žada kasžin ką atiduotie, kad tik tuos ragus nuimtų! Liepė jis girioj inkast stulpą ir pirma atgabent tą seserį. Atgabeno tą seserį, kuri ir buvo prie tos rodos, kad iš jo atimt tą galvutę. Prisirišo ją prie stulpo, sako:
– Reik pririšt, bus geriau ragai nuimt.
Prisirišęs gerai sudavė kančium per šonus, paskui davė tų žolių biskutį gert, kurių turėjo pasivirinęs, ir nupuolė ragai. Parėjo namo, klausia toj jo pati:
– O ką, ar dikčiai skaudėjo, kap laužė ragus?
– Ne, nejaučiau, kap nupuolė.
Nugabeno jau tą pačią. Tą kad pririšo prie stulpo, mušė mušė iškalbėdams, o paskui davė tų žolių gert – nuvirto ragai. O paskui pavertė tą savo pačią in kumelę, o tą kukorių – in arklį ir užsisėdęs joja. Sako:
– Dabar josu pažiūrėt pas tą stulpą an tos grįžkelės, pažiūrėt in tą spilką.
Atjojo pas tą stulpą, žiūri – jo spilka visa surūdijus, o jo brolio – šviesi, graži. Joja jis tuom keliu, kur jo brolis nuvėjo, atrado savo brolį dvare gražiai gyvenantį. Atjojęs tuos savo arklius pastatė pas pakajus. Atėjęs pas brolį, pasisveikino. Ale sako ans brolis:
– Tuos tavo arklius reiktų in stonią nuvestie.
– Eik, – sako, – broleli, nereik, tegul stovi, ir vežk su jais vandenį, iki gyvi. Ši kumelė – tai mano pati, o tas arklys – tai mano kukorius.
Ir jam išpasakojo visas savo pereigas gyvenimo no pradžios iki pabaigai. Ir tas brolis jį užlaikė pas save, iki gyvas buvo, o su tais arkliais vežė vandenį, iki pastipo.

PATEIKĖJAS: Gen. Lizdienė

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1895

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k., Vilkaviškio pav.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 334-339, Nr. 148
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 3. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1997. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 148
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.3. – 1904.

Spausdinti

Atgal