Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7594&FId=10570&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1997 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks žmogelis, gyveno pagirij, ir jis nieku neužsiimdavo, kaip tik šaudymu. Kaip katrą dieną daugiau užmušdavo, tai daugiau turėdavo, katrą mažiau, tai mažiau. Ale vieną dieną jam po krūmus bevaikščiojant, pamatė tokią mažą paukštaitę, labai dailią. Norėjo ją šaut, ale pamislio: „Ką aš čia turėsu naudos iš tokios mažos. – Sako: – Rasi aš ją teip gyvą galėsu pagautie“. Jis ją ėmė gaudyt. Toj paukštaitė kaip lekiojo no šakos an šakos, pamatė po vienu sparnuku aukso literėm parašyta: „Kas mano šitą pusę suvalgys, tai viską žinos, kas tik dėsis an svieto“. O po kitu sparnu pamatė parašyta: „O kas mano šitą pusę suvalgys, tai bus an viso svieto daktaru“. Jis kaip tik tai pamatė, ėmė gaudyt gaudyt ir pagau gyvą. Tuojaus nupynė kiečių klėtką, neša tą paukštaitę parduot. Nunešė in miestą, patiko jis vieną poną. Sako:
– Ką nori už tą paukštaitę?
– Penkis rublius.
O tas pons:
–Verta tris, o tu prašai penkis.
– Kad tu neduodi penkis, kits duos dešimts.
Aina toliau, patiko kitą.
– Ką nori už paukštaitę?
– Dešimts rublių.
O tas vėl:
– Verta penkis, o prašai dešimts.
– Tu neduodi dešimts, kits duos dvidešimts.
Aina toliau, patiko kitą.
– Ką prašai?
– Dvidešimts.
O tas pons:
– Verta dešimts, o tu prašai dvidešimts.
– Tu neduodi dvidešimts, kits duos keturiasdešimts.
Ir teip toliau pas kožną prašė dvigubai. Kad jau jis dasivarė iki keturių šimtų rublių, patiko vieną bagotą poną.
– Ką prašai?
– Keturis šimtus.
Tuomsyk toj paukštaitė pasiplumsė sparnukais, užgiedojo. Ponas pamatė po sparnais tuos parašus ir jam užmokėjo keturis šimtus rublių. Parsinešė namon. Tas pons buvo toks keliaunyks, kad jis nelabai namie būdavo. Tą paukštaitę indėjo in vieną pakajų ir in tą neliepė nieko leist, o patsai išvažiau. O pas tą jo pačią vaikščiodavo viens apicieras. Atėjęs tas vyresnysis vaikščioja visur, sako:
– N’o kodėl šits pakajus užrakytas?
Sako toj ponia:
– Čia tai mūs visokios suodinos drapanos.
– Na tai ką, ką tos drapanos, ale vienok pažiūrėt galima.
Atrakino jam tą pakajų, jis pamatė tą paukštaitę, toj paukštaitė tuomsyk paplezdeno sparnais, jis pamatė tą parašą po sparnais, sako:
– Žiūrėk, kad man ryt antpiet būtų toj paukštaitė iškepta!
Toj ponia paliepė kukoriui, kad tą paukštaitę anpiet iškeptų. Kukorius tuojaus tą padarė – toj paukštaitė jau čirška an skaurados. O tas ponas turėjo du sūnu, jau vaikščio in iškalą. Tuodu vaiku parėjo pietų, rado an skaurados tą paukštaitę, pusiau perplėšė jiedu ir suvalgė. Ateina nešt an stalo tam aficierui, žiūri – jau nėr tos paukštaitės!
– N’o kas suvalgė paukštaitę?
O tie vaikai:
– N’ogi mudu, perplėšėm pusiau ir suvalgėm. Argi čia dideliam valgyt toks mažas paukštuks?
Pasakė tam vyresniam, kad jau vaikai suvalgė. Sako:
– Kad jiedu suvalgė, tai žiūrėk, kad man tų vaikų rytoj anpiet būt širdys iškeptos!
Toj ponia tuojaus prisakė savo kukoriui naktij:
– Kad tuos vaikus papjautum anryt, širdis jų iškeptum anpiet.
Tas, katras tą pusę suvalgė, tas viską žino, ką veikia jų tėvas ir ką mislia motina, ir viską žino, kas tik sviete dedas. Tie vaikai sugulė, jau jis žino, kad ateis juos pjaut. Jiedu nemiega, o tas kukorius bėga prie šėpos ir vis gerai traukia šnapso, kad būt drąsiau pjaut. Ale jau ateina pjaut. Ale tas vaiks sako:
– N’o ką tu darai?
Teip tas nusigando, ir peilis jam iš rankų išpuolė. Sako tas vaiks:
– Aš viską žinau, ką tu nori daryt! – Sako: – Jau čia mum vienok ne buvimas. Mes apsirengę aisim sau, – o ten buvo kalė su kalukais, – o tu papjauk du šunuku ir jų širdis iškepk tam vyresniam.
Tiedu vaikai naktij išėjo, o tas kukorius papjovė du šunuku, ant rytojaus anpiet iškepė tų šunukų širdis. Atėjo tas vyresnysis, atbėgo drauge su juom šuo, tuojaus atnešė tais jam širdis, o jis sako:
– Aš nepratęs žmogieną valgyt. – Numetė tam šun, sako: – Tu suvėsk.
Už kiek ten laiko parvažiau tas ponas. Pati jau jį patikus sako:
– Pas mus labai negerai: paukštaitė toj prapuolė, vaikai abudu numirė...
Tas pons:
– Na, tai ką dabar darysi, Dievas davė, Dievas atėmė.
Tie vaikai vaikščioja po svietą. Tas viską žino, o kits – didelis daktaras: kad jis priaina prie ligoto, kad ir neduoda vaistų – kožnas ligonis pasveiksta! Turi jiedu gana pinigų, gražiai apsirėdę.
Vaikščiojo jiedu penkis metus, parėjo jiedu namo pas tėvą, pasiprašė in nakvynę, juodu priėmė. Ėmė šnekėt jiedu in tą poną:
– Ar jūs nė vaikų neturit?
Sako ponas, tas jų tėvas:
– Neturim. Turėjom du, jau penki metai atgal, nebuvau namie, numirė abudu.
O tie du vaikai pradėjo verkt, sako:
– Rasi tik nė nenumirė.
O tas tėvas sako:
– Numirė, kurgi ne...
Paskui tie vaikai papasakojo tėvui, ką su tąj paukštaite padarė, kaip tas žalnierių vyresnėlis ėjo pas jų motiną, kaip juos norėjo papjaut, kaip jiedu tą paukštuką pusiau suvalgė. Tada tėvas pamatė, kad tikrai jo sūnūs, tuojaus tą motiną an stulpo nušovė, ir likosi jiedu pas tėvą.

PATEIKĖJAS: P. Penčyla

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1896

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k., Vilkaviškio pav.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 339-342, Nr. 149
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 3. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1997. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 149
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.3. – 1904.

Spausdinti

Atgal