ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7598&FId=10574&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1997 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kitąsyk buvo toks girios sargas, jis turėjo sūnų. Tas sūnus labai turėjo norą šaudyt. Kaip tėvas išeina, tai tas sūnus jam, būdavo, paraką šaudo, darko. Tėvas negali gaut su juom rodos. Sako:
– Vaikeli, kad neklausai tu manęs, aik sau, kur tave akys neša!
Pasisiuvo tas vaikins sau krepšį, pasigavo vanagą, indėjo in tą krepšį, aina per svietą. Atėjo pas vieną gaspadorių. Gaspadoriaus namie nebuvo, prašosi pas gaspadinę, kad priimtų in nakvynę. Toj gaspadinė sako:
– Negaliu priimt, nes gaspadorius kaip parvažuos, tai mudu abudu išvytų...
Nepriėmė. Aina per duris. Jau buvo vakaras. Jis povaliai užlipo an aukšto, o kaip senovėj buvo stubos su aukštiniais, tai jis atsidarė aukštinį ir žiūrės, kas čia bus, kad jį nepriima in nakvynę. Žiūri – toj gaspadinė privirino arielkos, pastatė in šėpą, prikepė mėsos, sustūmė in pečių. Ne už ilgo ateina pas tą gaspadinė kunigas. Sako toj gaspadinė:
– Rasi gersit ką, valgysit?
– Ne, aiva pirma in lovą.
Tuo tas kunigas nusirengė, atsigulė jiedu, ale gal da nė neapšilo gerai, parvažiau gaspadorius. Nėr tam kunigui kur dėtis, pasmuko po pečium. Dabar jau jis viską matė. Atėjo gaspadorius in stubą, sako:
– Duok vakarienės.
– Ogi yra an stalkojų bulvių kašioj, imk ir valgyk.
Tas gaspadorius pasijėmė tą kašių šaltų bulvių, lupasi ir valgo su druska.
Tas vaikins nulipo no aukšto, atėjęs pagarbino, sako:
– Gaspadorėli, ar nepriimtum in nakvynę?
– Gali nakvot. Kiek pas mus nakvoja, gali ir tu pernakvot. Aik šen vakarienės, čia radau šaltų bulvių, aš lupu. Aik šen, ir tu kokią perspausi...
Atėjęs lupasi bulvę, ale mislija sau: „Ar mes negausim mėsos?“ Jis ėmęs tą vanagą prispaudė, tas vanagas sukarkė, o jis sako:
– Tylėk, bus geriau, ką matei, nematyk.
O tas gaspadorius klausia:
– Ką jis čia šneka?
Sako:
– Jis pasakojo, kad pečiuj yra mėsos.
Tas gaspadorius tuojaus in pečių – žiūri, kad pečenkų pečiuj. Išsiėmė, valgo jiedu tą mėsą. Ale jis užsimanė arielkos. Vėl tą vanagą prispaudė, vėl tas sukarkė, o jis vėl:
– Tylėk – tai kap tu neiškenti...
– N’o ką jis dabar pasakoja?
– Ką pasakoja? Kad yr šėpoj šnapso.
Tas gaspadorius – tuojaus prie šėpos, rado bonką gero šnapso – jiedu gert! Ale jau jiedu gerai išgėrė, užsikando: „Ale, – sako, – palauk tu, bjaurybe, kad tu mane in nakvynę neprijėmei, išduosu ir tą kunigą“. Jis vėl prispaudė tą vanagą, tas vėl sukarkė.
– O, kap tu neiškenti! Kas buvo – perėjo, tylėk, bus geriau.
Gaspadorius klausė:
– N’o ką jis dabar pasakoja?
– Jau nenoriu nė pasakot, ką jis šneka...
– Nale sakyk!
– Sako, kad jūs namuos yra velnias.
Gaspadorius:
– Gali būt, nes užtai aš su savo pačia teip nesutinku. Ar tu jį negalėtum išvaryt?
– Kodėl negalėčia? Tik užvirykit katilą vandens.
Tuojaus užvirino katilą vandens, pastatė porą bernų prie durių. Jis pajėmęs tuom verdančiu vandeniu šlakstyti
– Lįsk, velne, iš po pečiaus!
Neklauso jo šlakstymo. Jis pajėmė su visu katilu, kap liejo po pečium, tas kunigas – laukan bėgt. O tie bernai su lazdom jam per strėnas. Išsmuko vienmarškinis laukan, nukūrė namon.
Dabar jau gerai – velnią išvarė. Tas gaspadorius sako:
– Jau dabar rasi bus geriau gyvent.
Anryt sako:
– Ar tu negalėtum parduot tą paukštį?
– Kodėl ne? Jei gerai mokėsit, parduosu.
Sutiko. Jam užmokėjo šimtą dorelių. Gaspadorius išėjo laukan, o ta gaspadinė sako tam vaikinui:
– Pasakyk tu man, kuom jį gali nužudyt, tai aš tau duosu šimtą dorelių.
– Duok, tai pasakysu, – sako.
Padavė jam šimtą dorelių. Sako:
– Reik myžt an jo, tai nustips.
Na, jau gerai. Turi jis porą šimtą dorelių – aina. Išėjo. O toj gaspadinė: „Palauk, kad tu šitoks, laidoke, tu tiek daug negero padarei, aš tave nužudysu“. Ėmė an to vanago myžt. O tas vanagas pamislijo, kad višta, – capt koja už pilvo ir laiko! In tąsyk ateina kunigas drapanų atsiimt. Toj gaspadinė sako:
– Kunige, myžk an jo, tai nustips.
Tas ėmė myžt – ir tam kita koja capt ir laiko abudu. In tąsyk ateina gaspadorius in stubą – žiūri, kas čia per komedijos, kad laiko viena koja gaspadinę, kita – kunigą. Tuo tas gaspadorius lazdą tam kunigui ir gaspadinei. Išpėrė gerai kailį, sako:
– O tai paukštis, o tai paukštis!
Pasakė bernui:
– Imk iš tvarto tą juodąjį aržilą, sėsk ir vyk, atiduok jam, kad jis pėsčias neitų.
Bernas pajėmė aržilą, jį vyt. Tas vaikinas pamatė, kad jį atsiveja, mislio, kad atsiveja no jo pinigus atimt. O tas bernas sako:
– Palauk, te tau šitą aržilą. Gaspadorius tau atsiuntė.
Atidavė jam tą aržilą. Jis joja. Mislia sau: „Palauk, da namo nejosu, josu in tą ir tą šalį, kur nėr arklių, tik asilai“.
Nujojo tenai į sodžių. Tie klausė:
– Kas čia per gyvulys?
Sako:
– Čia ne gyvulys, čia ponas Reimonas*. Kad kas jį turi, tai baudžiavos neina.
O tie žmonės buvo verguvėj. Tie kaip tik išgirdo, kad baudžiavos neitų, tuojaus no jo tą Reimoną pirkt! Tuo visi susirinko, kaip galėdami sudėjo tris šimtus dorelių ir užmokėjo jam. Klausė jo:
– N’o ką jis ėda?
Sako:
– Čystų avižų ir vandens.
Tas pajėmęs pinigus, jau jis tur penkis šimtus dorelių, tai buvo dideli pinigai, pirko sau namus ir dailiai gyveno.
Dabar atjoja akamonas varyt tuos vergus in baudžiavą. Tie neina, sako:
– Jau mes turim savo poną ir jau daugiau in baudžiavą neisim.
Parėjęs pasakė ponui, kad jau in baudžiavą neina. Tas pons sėdo an asilės ir joja in tą sodžių. Atjojęs tuojaus ėmė su kančium visus kapot. O tie sako:
– Jau mes turim savo poną Reimoną, in baudžiavą neisim.
Tas pons:
– N’o kur jūs tas ponas Reimonas, parodykit...
Tie paleido iš tvarto, o aržilas, avižas ėsdams, – drąsus! Kap tik paleido, tep tuojaus – prie to pono, suvuodes asilę! Tas pons bėgt, aržilas – vyt! Tam ponui nėr kur dingt! Atlekia žvengdams, išsižiojęs. Tas pons no asilės po tiltu, o tas aržilas atbėgęs tą asilę mušdyt! Paskui nušokęs nubėgo atgal in kaimą. Tas pons apsidairęs, kad jau pono Reimono nėr, išlindęs iš po tilto, užsisėdęs parjojo in dvarą. Klausė:
– N’o ką tu ten girdėjai?
– Vai jau duokit pakajų! Kap paleido poną Reimoną – aš bėgt, jis mane vyt! Tai aš neturėjau kur dėtis. Aš, no asilės nusėdęs, – po tiltu! Tai kap atlėkė, tai jis nenumatė kur aš. Pasistiebęs visur išieškojo, paskui su ranka ir po šikna išgraibė, mislijo, kad aš in tą šikną inlindau.
No to sykio daugiau nėjo juos in baudžiavą varyt.

PATEIKĖJAS: Adomas Krukis

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1896

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k., Vilkaviškio pav.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 348-351, Nr. 153
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 3. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1997. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 153
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.3. – 1904.

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

PASTABOS: Reimonas – Bs. išn. pravardė vieno iš baudžiavos laikų „akamono“

Spausdinti

Atgal