Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7610&FId=10588&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1997 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Vieną sykį augino urve levas savo sūnų. Užaugino didelį ir išmokino.
– Dabar, – sako, – jau tu drūtas, tu nė jokio žvėries nebijosi, ale kaip išeisi an lauko, tai saugokis žmogaus.
Tas levuks mislia sau: kas tai yr, kad to žmogaus liepė saugotis? Aina tas levuks pagiriu ieškot žmogaus. Pamatė žmogų važiuojant, aina jis prie jo. Pamatė žmogus, kad ateina levas, tas, pametęs arklius, nudūmė in krūmus. Tas levuks atėjęs pas arklius klausė:
– Kas čia jus teip apipainiojo?
Arkliai sako:
– Žmogus.
Tas levuks mislia, kas tas žmogus, kad jis teip gali padaryt. Aina toliau, rado žmogų ariant jaučiais. Aina pas jį. Žmogus pamatė, kad ateina levas, pametęs jaučius, pabėgo. Atėjęs levas pas jaučius klausė:
– N’o kas jus čia teip apkalė pagaliais?
Sako:
– Žmogus.
– N’o kam jūs jo klausot?
– N’o ką darysi neklausęs, kad muša.
– N’o kur jis yra?
Sako:
– Mes nežinom, kur jis nuvėjo.
Tas levuks vėl mislia, kaip jis galėtų žmogų pamatytie. Aina per girią, pamatė žmogų aržuolus skaldant. Žmogus pasilenkęs, tas ir nematė, kaip tas levas prie jo prislinko, tik žiūri, kad jau levas pas jį stovi. Levas:
– Padėk Dieve.
– Dėkui.
– N’o kas tu per vienas?
Sako:
– Žmogus.
– Tai aik šen imtis.
O žmogus sako:
– Da neturu kada, turu aržuolą šitą perskelt. Kad nori, tai aik šen, padėsi tu man jį perskelt, tai galėsim paskui ait imtis.
Jau tas žmogus buvo gerai tą medį inskėlęs. Tas levuks inkišo lopas in plyšį ir jau plėš. Žmogus sako:
– Tu plėšk, o aš pamušu.
Tas kaip turėjo kylių prikalęs, tai jis vieną paliuosau, kitą ir paskutinį, tie kyliai iššoko, o tam levukui capt ir suspaudė abi lopas. Dabar stovi levuks pas aržuolą, o tas žmogus nuvėjęs išsikirto smagų aržuolaitį, o tam levukui duot. Sumušė tą, išsikirto kitą ir vėl jam duot! Tol davė, kol jam visus kaulus sumušė. Klausė pas levuką:
– O ką, ar aisi imtis?
Levukas jau imtis nenor, tik prašosi, kad nor kiek gyvą paliktų. Paleido žmogus tą levuką, – jau jam imtis nereik, vos nukrypau in urvą, guli, serga, ką tik gyvas.
Parėjo tėvas namo, klausė pas sūnų:
– Kas tau?
– Sergu.
– Rasi tu žmogų matei?
Sūnus ką tik gyvas atsiliepė:
– Neklausiau tavęs – vieną sykį mačiau, ale jau daugiau aš jo nenoru matyt.

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1891

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Bepirštis Ožkabalių k., Vilkaviškio pav.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 358-359, Nr. 157
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 3. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1997. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 157
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.3. – 1904.

Spausdinti

Atgal