Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7667&FId=10641&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1997 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Vienas karalius nežinojo, kas tai dyvai. Siuntė savo lekojų, kad aitų dyvų ieškot. Išėjo. Ėjo ėjo, jau jį sutemė, priėjo girioj stubelę. Atėjęs prašos in nakvyne. Boba jam atsako:
– Vaikeli, mano sūnūs dvylika žmogžudžių pareis, tai tave užmuš.
Na, jau jam nėr kur dėtis – nakties tamsybė. Sako:
– Aisu sutiksu aš juos, vienok mane gali užmuštie arba kita kokia nelaimė atsitiktie – priimk, kaip bus, teip bus.
– Kiba lįsi po pečium, ir nepasikrutyk, nes kad vištos sukudakys, tai tave ir mane užmuš.
Liko po pečium gulėt.
Naktij parėjo žmogžudžiai. Viens pasakoja tą užmušęs, kits – tą, o tas vyriausias nieko negal papasakot. Pasijėmė no lentynos staltiese, užtiesė stalą, sako:
– Staltiese, ei staltiese, kad būt valgyt ir gert!
Tuojaus viskas stojos. Pavalgė, atsigėrė, staltiesę padėjo vėl ant lentynos. O tas lekojus žiūri per plyšiuką. Visi jau jie sumigo. Tas povaliai išlindo, tą staltiesę pasijėmė ir – bėgt! Nėjo nė keliais, nė takais, ale ėjo brūzgynais, kad jį nepavytų. Bebėgdams sutiko žmogžudį velkant didelį kucių paskui save. Klausė:
– Kas tu toks?
Sako:
– Aš toks žmogus kaip tu.
Žmogžudis sako:
– Aš noru labai valgyt.
Šits sako:
– Aš turu.
– Tai duok.
Tas staltiesę patiesė, sako:
– Staltiese, kad čia būt valgyt ir gert!
Tuojaus visokių valgių ir gėrimų stojo. Pavalgė jiedu, atsigėrė. Sako tas žmogžudis:
– Mainykim šitą staltiesę ant kuciaus, tai man nereiks žmones mušt, turėsu ką pavalgyt. Tau, kad būni prie karaliaus, tai tau geriau bus tas kucius, nes kad jam paliepsi, o užpultų karalių svetima šalis, tai jis visus užmuš.
– Na, gerai!
Jiedu sumainė. Paėjėjo biskutį toliau, sako:
– Kuciau, vyk tą žmogų, užmušk, atimk staltiesę.
Tas kucius pasivijo, užmušė, atėmė staltiesę, – jis jau tur du dyvu.
Aina toliau, sutiko žmogų nešanties krepšį. Klausė ans:
– Kas tu per viens?
Šits sako:
– Aš toks žmogus kaip tu.
Ans:
– Ar neturi ką valgyt?
Sako:
– Turu.
– Tai duok.
Ans ir drąsiai šneka, nes mislia sau: „Jei kaip, aš tave tuoj kišu in krepšį“.
Tas lekojus patiesė staltiesę ant žemės, sako:
– Staltiese, kad čia man būt gert ir valgyt.
Tuojaus stojo visokių valgių, gėrimų. Pavalgė, atsigėrė. Ans sako šitam:
– Mainykim šitą staltiesę ant šito krepšio: man nereiktų po svietą vaikščiot, turėčia valgyt, o tau, kaip tu prie karaliaus būni, o kad karalių užpultų svetima šalis, tai tas krepšys viską paimtų in save.
– Gerai!
Jiedu apmainė. Toliau sako:
– Kuciau, vyk tą žmogų, atimk staltiesę.
Kucius pasivijo, užmušė, atėmęs parnešė staltiesę – jau jis tur tris dyvus.
Aina toliau, patiko dailydę. Klausė ateivis:
– Kas tu per viens?
Šits lekojus atsako:
– Aš toks žmogus kaip ir tu.
Ans sako:
– Ar neturi ko valgyt?
Sako:
– Turu.
– Tai duok.
Tas patiesė staltiesę ant žemės, sako:
– Staltiese, kad čia būt valgyt ir gert!
Tuojaus ten pasidarė gert ir valgyt. Jiedu susėdę pavalgė, atsigėrė. Sako:
– Mainykim mudu ant staltiesės, tai man nereiks dirbt, o tau, kaip prie karaliaus, tai būtų gerai: ta bylė aina pati in girią, medžiai tašyti lekia iš girios ir statosi baisiausi pakajai.
Sumainė jiedu. Atsitraukė toliau, sako:
– Kuciau, vyk tą žmogų, užmušk, atimk staltiesę.
Tas kucius dasivijo, užmušė, atėmė staltiesę, parnešė.
Aina toliau, sutiko žmogų nešanties kančių. Ans klausia:
– Kas tu per viens?
Atsako:
– Aš toks žmogus kaip ir visi.
Klausė:
– Ar neturi ką valgyt?
Šits sako:
– Turu.
Tuojaus patiesė staltiesę, sako:
– Staltiese, kad būt čia valgyt ir gert!
Tuojaus stojo valgyt ir gert. Jiedu susėdę pavalgė, atsigėrė, paskui sako:
– Mainykim šitą staltiesę an šito kančiaus. Kaip tau prie karaliaus, tai labai būt gerai, kad kada karaliaus vaiską išmuštų, tai kap su šituom kančium sykį kirstų, tai atgyja dešimt žmonių.
Apmainė jiedu tą kančių vėl ant staltiesės. Paėjo toliau, sako:
– Kuciau, vyk tą žmogų, užmušk, atimk staltiesę!
Kucius pasivijo tą, užmušė, atėmė staltiesę, atnešė pas jį. Dabar sako:
– Kančiau, atgydyk tuos žmones.
Tas kančius kirto in žemę – tuojaus tie žmonės atgijo. Jau jis dabar tur penkis dyvus, o jis ieškojo tų dyvų per septynis metus.
Aina jau su tais dyvais pas savo karalių. Parėjo naktij, ineit netur kur, sako:
– Byle, aik in girią, žiūrėk, kad pastatytum priešai palocių karaliaus palocių, mandresnį kaip karaliaus.
Tuojaus tas kirvis in girią! Pernakt pastatė tokius palocius, mandresnius kaip karaliaus!
Kada prašvito, karalius žiūri, kad priešais niekad nebuvo jokio gyvenimo, o dabar stovi labai gražus palocius. Siunčia karalius savo tarnus pažiūrėt, kas ten yra per gyventojai. Tie kaip tik ateina, tai tam kuciui paliepia, tas visus užmuša. Jis nesulaukia karaliaus ateinant, sako:
– Kuciau, aik atvaryk karalių!
Tas kucius tuojaus pas karalių. Kaip ėmė duot per šonus, varyt! Atvarė pas tą lekojų. Atėjęs tenai – guli negyvi visi jo tarnai! Lekojus sako:
– O ką, ar jau matai dyvus?
Sako:
– Matau.
Lekojus pasijėmė tą kančių, kaip kirto in žemę – visi atgijo. Karalius pamatė dyvus, ale sako:
– Žinai ką, mano duktė padyko, aina naktimis pas jaunikius, – sako, – o sargai stovi – nesugauna.
Sako:
– Aš susergėsu.
Nuvėjęs ten daboja. Kada jau naktij atsikėlė toj pana, o to lekojaus nemato, sako:
– Žeme, prasiskirk.
O tas lekojus sėdo ant kuciaus, sako:
– Kuciau, šok pirma.
Tas kucius pirma inšoko, ji paskui. Aina per varinę girią. Sako:
– Krepšy, laužk šaką šitos varinės girios.
Krepšys nulaužė šaką, ėmė in krepšį. O kaip laužė, giria ūžė, skambėjo. Ėjo paskui per sidabrinę, auksinę ir deimantinę girią – vis tas krepšys laužė po šaką ir girios ūžė. Nuvėjo ji in tokį dvarą, o tas dvaras buvo velnių, ir ji su velniais ten šokdavo. Ale sako toj pana:
– Kasžin ar bus laimė, ar nelaimė, kad niekad teip nebuvo: labai girios ūžė ir skambėjo.
O tie velniai sako:
– Jau neilgai kensi baimes, jau rytoj apė piet atvažuosim tave išsivežtie.
O tas krepšys pavogė no jos piršto žiedą ir vieną čeveryką. Sako:
– Neturiu jau žiedo ir čeveryko.
O tie velniukai sako:
– Kad bus – nesupus, kad rasim, tai ryt atgabensim.
Aina jau ji atgal, parėjo, sako:
– Žeme, prasiskirk.
O tas lekojus užsėdo ant kuciaus:
– Kuciau, užšok pirma!
Tas kucius pirma iššoko ant viršaus.
Antryt ateina karalius:
– O ką, ar susaugojai?
– Ogi kap, susekiau.
O toj pana sako:
– Ne.
– Kapgi ne, – sako. – Tu ėjai per varinę, sidabrinę girią, auksinę, deimantinę girią.
Sako:
– Ne.
– Krepšy, išmesk tais šakas!
Tas krepšys išmetė tais šakas. Netur ką daryt, sako:
– Ėjau.
– Krepšy, duok čeveryką ir žiedą.
Tas išmetė žiedą ir čeveryką.
– O ką, ar ne tavo, kur tau prapuolė tam dvare?
Sako:
– Teisybė, išsaugojai.
Ant rytojaus apė piet atvažiau su muzikom, atvažiau pagriebė tą paną, išvažiau, o tas lekojus an to kuciaus paskui: žiūrės, kas čia bus. Nuvežė ją jau pas pat peklos vartus. Ji mislio, kad in kokius dvarus, miestus ją nugabęs, o jau ji pamatė, kad jau veža tiesiog in peklą. Ėmė prašyt pas tą lekojų pašelpos. Tas lekojus tuojaus sako:
– Krepšy, imk juos visus in savo vidurius, o tu, kuciau, mušk!
Tas krepšys visus juos pajėmė, o tas kucius – mušt! Sumušė visus velnius ir numušė in peklą, o tą paną parsigabeno in savo karalystę. Potam karalius juodu apženijo, ir jis karaliavo su tais visais dyvais.

PATEIKĖJAS: Adomas Berteška

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1895

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k., Vilkaviškio pav.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 195-200, Nr. 92
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 3. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1997. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 92
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.3. – 1904.

Spausdinti

Atgal