ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7670&FId=10644&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1997 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo kitąkart tokis pavargęs žmogus. Jisai niekuom daugiau neužsiimdavo, kaip tik su gaudymu gyvų žvėrių, kaip tai zuikių, vilkų ir teip toliau. Vieną kartą pagavo kiškį ir nugabeno in miestą parduot. Jam besilaikant tą zuikį ant turgavietės, atėjo toks vokietis ir klausia:
– Kas šits per gyvulys?
Žmogus atsako:
– Jis yra labai geras ir greitas pasiuntinys. Jam tik reikia laiškelį parašyt ir užkabyt ant kaklo, tai jis ir nuneša, kur jam paliepi.
Vokietis sako:
– Aš dabar rengiu didelę svodbą, o daug ir iš toli žmonių reik prašyt, tai jis man labai būt reikalingas. Parduok tu man jį!
– Pirk, – sako žmogus.
– Tai kiek nori?
Sako:
– Devyniasdešimts rublių.
Vokietis mislija, kad ir brangu, bet per tai bus labai geras ir reikalingas pasiuntinys. Užmokėjo devyniasdešimts rublių ir vedasi. Susitiko su savo kaimynu. Kaimynas klausia:
– Ką tu čia per gyvulį nusipirkai?
Papasakojo, kad tokį gerą pasiuntinį ir jis jam dabar yra reikalingas. Abudu džiaugdamiesi nusivedė.
Jau atėjo laikas svodbos. Prikabino tam zuikiui raštelį ir paleido. Laukia laukia pasiuntinio – nėra. Atėjo svodba – giminės liko neprašyti, vežimų nėra, nėr kam nė in vinčių važiuot. Tiedu vokiečiu ant to žmogaus keikt, kad juodu teip prigavo!
– Na, – sako, – kad mudu jį tik pasigausiv, tai jam tik galą padarysiva.
Ir atėjo kitas jomarkas. Tiedu vokiečiu važiuoja to žmogaus ieškot. Vaikščioja po rinką – žiūri, kad tas pats žmogus turi tokį žvėrį – o tai buvo vilkas – parduot. Tiedu vokiečiu sako:
– Kam tu mus teip prigavai su tuom savo pasiuntiniu? Mum jis teip daug blėdies ir sarmatos padarė: likosi visi giminės neprašyti. Mes dabar tau nedovanosiva.
Žmogus sako:
– Ar jūs teip padarėt, kaip jum prisakiau? Rasi, jį paleisdami, nepasakėt, pas ką, gal da ir dabar po svietą bėgioja ieškodamas?
Vokiečiai atsiliepė:
– Ot, teisybė, teisybė, mes jam pamiršom pasakytie, pas ką bėgt.
Tie vokiečiai pamislijo, kad jis yra gana gers žmogus, sako:
– Kas šitas per gyvulys, prė ko jis tinka?
Sako žmogus:
– Tai avių veislinykas. Jį reikia uždaryt su avimis tvarte pernakt, tai ant rytojaus randi dusyk tiek.
Vokiečiai nusidžiaugę sako:
– Parduok mum jį!
– Pirk!
– Ką nori?
– Du šimtu rublių.
Vokiečiai sudėjo po šimtą rublių ir veislinyką nusivedė. Parėję namon, jiedu ginčijasi. Vienas:
– Aš pirma...
Kitas:
– Aš pirma leisiu į tvartą!
Viens insileido. Ant rytojaus atėjo pažiūrėt – rado jau visas avis išpjautas!
Tuojau anksti ateina ir jo kaimynas, klausdams:
– Ar dikčiai avių priveisė?
– O gražių, labai gražių!
– Tai kad tau priveisė, tai dabar duok man!
Nusivedė tą veislinyką, inleido in avių tvartą, o pats nuvėjes atsigulė. Ant rytojaus anksti kėlė ir ėjo pažiūrėtie. Atdaro tvartą ir žiūri, kad visos avys išsmaugtos! Tuojaus nubėgo pas savo draugą ir sako:
– Kad man visas avis išpjovė!
– Ir man išpjovė, – atsiliepė draugas.
Susišnekėjo dabar abudu tą žmogų nugalabyt. Nuvėjo in miestą ir randa tą žmogų ant rinkos bevaizbūnaujant. Sako in tą žmogų:
– Na, dabar su mudviem važiuosi drauge – mes tau parodysim vis prigaudinėt! Mūs visas avis išpjovė!
– Gerai, – atsakė žmogus, – galėsu važiuot, jau aš iš jūs neišsisuksu, tik dabar mane paleiskit truputį!
Paleido jį, ir jis, ne po ilgam atėjęs, sako:
– Dabar, vyrai, gal eisim truputį išsigertie?
Nuvėjo in vieną karčemą. Tuojau tas žmogus pašaukė ko no geriausius gėrimus ir valgius. Visi gerai atsigėrė ir pavalgė. Tas žmogus vadina juodu in kitą karčemą. Aidamas per duris, sako in šinkorių kreipdamas kepurę:
– Ar riktik?
– Riktik! – atsiliepė šinkorius.
Nuvėjo in kitą karčemą ir teip gerai atsigėrė ir pavalgė. Ir vėl aidams sako:
– Ar riktik?
Šinkorius atsakė:
– Riktik!
Tiedu vokiečiu sako in tą žmogų:
– Mes tau viską dovanojam, tiktai tu mum parduok šitą kepurę!
Sako žmogus:
– Negaliu. O kad parduosu, tai labai brangiai noru, nes su jąj gali visada gyvent.
– Kiek nori?
– Tūkstantį rublių, – atsakė žmogus.
Tuojau užmokė tūkstantį rublių ir jiedu sau nuvažiavo.
Ant rytojaus susisėdo in vežimą ir važiuoja in miestą gerai atsigertie ir pavalgytie. Nuvėjo in karčemą, sau geria ir valgo. Atsigėrę aidami iš karčemos kreipia tą kepurę ir sako:
– Ar riktik?
Kaip užmokėsi, tai bus „riktik“, – atsakė šinkorius.
Ir jie turė užmokėt, nes būt „žemskį“ parvedę.
– Na, tas mus vis prigauna! Mes jį pamokysim nors kada!
Nuvažiavo jie in to žmogaus namus ir rado jį namiejie. Sako:
– Tu, šunie, mus vėl prigavai! Mes da turėjom sarmatą didelę nukęst.
Žmogus prašosi:
– Duokit man biskį laiko, aš savo pačiai pinigų padarysu, kad turėtų kuomi ji maitytis.
Paleido. Nusivedė savo pačią in tokį skyrium kambarį, pripylė puodą pinigų ir užmovė ant galvos. O tiedu vokiečiu žiūri per durų plyšį, ką jis darys. Pasiėmė iš kampo skarmalų pundą ir savo bobą apraišiojo. Pagriebęs lazdą, kaip duos jai in galvą – pinigai tik dzer dzer...
– Na, dabar turėsi gana, kad ir manęs nebus.
Išėjo iš kambario, o tie vokiečiai jau gerinasi prie jo ir sako:
– Parduok tu mums tą lazdą, kur pinigus darei!
– Galit pirkt, bet ji yra labai brangi, su jąj kiek nori, tai tiek gali padarytie.
Užmokėjo pusantro tūkstančio rublių ir nusinešė namon.
Ant rytojaus pasako savo pačiai, kad tokiu būdu galima daug pinigų padaryt. Jis teip aprišo savo pačią skudurais, pajėmė tą lazdą, kaip smogė iš visos jėgos in galvą – ėmė ir užmušė.
Ant rytojaus ateina ir kitas draugas tos lazdos:
– O ką, ar tu jau pasidarei pinigų?
– O, in valias.
– Tai duok man, dabar aš pasidarysu, nes abu pinigus per pusę mokėjom.
Pajėmęs tą lazdą, nuvėjo namon. Aptaisė savo pačią skudurais, pajėmęs lazdą, kaip kirto in galvą – pati tik kojom subūrė ir atliko! Nubėgęs iš baimės pas savo draugą, sako:
– Aš savo pačią užmušiau!
– Ir aš užmušiau, – atsakė draugas.
Negalėjo jiedu iškęst. Pasikinkė ko no geriausius arklius in bričką ir nuvažiavo pas tą žmogų. Sako:
– O tu, niekam nevertas, tu mus nenustosi prigaudinėjęs! Mes savo pačias užmušėm per tave! Jau dabar iš mūs nepabėgsi!
Pagriebę tam žmogui surišo rankas ir kojas ir, in maišą inkišę, užrišo. Indėjo in bričką, veža prigirdyt. O tai žiema buvo. Nuvažiavo in miestą, tą žmogų paliko bričkoj, o jiedu nuvėję po degtinės išsigert nog šalčio. Tas žmogus tam maiše teip rėkia:
– Nemoku nė skaityt, nė rašyt, mane karalium renka!
Tuom sykiu atvažiavo toks dvarponis su ketvertu puikių arklių ir puikioj karietoj be važnyčios. Išgirdo teip rėkiantį, atėjęs pas maišą, mislija sau: „Ką tokį durnių renka in karalius, kad da nemoka nė skaityt, nė rašyt. Tegu veli aš būsu karalius: aš nors gerai mokyts, tai man ir tiks“. Jis in tą žmogų ir sako:
– Lįsk tu iš maišo, o aš lįsu in maišą.
Teip ir padarė. Tas žmogus insisėdęs in tą karietą su ketvertu arklių ir nuvažiavo. Atėjo tie vokiečiai, insilipo in vežimą ir veža jį in aketę prigirdyt. Ledą prakirto ir su maišu po ledu pastūmė.
Parvažiavo jiedu namon. Po kelių dienų žiūri, kad tas pats žmogus, ką buvo prigirdę, su tokiais ketvertu puikiais arkliais važinėja! Neišmislija, kaip jis ir kur galėjo gaut tokius arklius. Važuoja jiedu pas tą žmogų paklaust. Sako:
– Kur tu tokius arklius gavai, kad mes tave inmetėm in vandenį?
– O, negali sakyt!
– Pasakyk, mes tau brangiai užmokėsim.
Užmokė tam žmogui didelę sumą pinigų. Tas žmogus pradeda pasakot:
– Kaip jūs mane inmetėt in vandenį, tai tik ėmė mane kas ir sulaikė ne po ilgam skendimui, paleido iš maišo, paklausė, kuo aš užsiimu. Papasakojau apė savo gyvenimą, kad asmiu neturtingas. Tas man teip sako: „Aik paskui mane!“ Atidarė tokius vartus, žiūriu – tokios didelės puikios pievos, žolė labai didelė ir pilna tokių puikių arklių visokio gražumo. Insivedė mane in tokią didelę trobą, žiūrau – ten visokių dailių karietų neišpasakyto dailumo! Tas žmogus in mane teip sako: „Išsirink, kokius nori, arklius ir pasikinkyk in, kokią nori, karietą ir išvažiuok!“ Išsirinkau ketvertą ir išvažiavau. Ir dabar turu.
Tie vokiečiai klausia:
– Kažin ar mum duotų, kad mes ten nueitume?
– Duotų. Jis man sakė, kad tik kas imtų, tai jam nereiktų ganyt!
– Tai vežk tu mus.
– Gerai!
Pasikinkė arklius in vežimą, sukišo tuos vokiečius in maišą ir veža. Nuvežė pas vandenį, iškirto in ledą skylę ir sukišo tuos vokiečius po ledu. Ir tiedu vokietėliai prigėrė. Tam žmogui visas turtas tų vokiečių teko, ir jis sau ramiai ir turtingai gyveno.

PATEIKĖJAS: Vincas Aidukaitis

FIKSUOTOJAS: Pr. Aidukaitis

FIKSAVIMO METAI: 1900-1902

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Vaitkabaliai, k., Gražiškių sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Vaitkabalių k., Vilkaviškio pav.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 373-378, Nr. 170
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 3. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1997. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 170
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.3. – 1904.

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal