Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7672&FId=10646&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1997 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks karalėlis, jis turėjo tris sūnus: du išmintingu buvo, o viens kvailas. Ale vieną sykį apsirgo tas jų tėvas, o vaistytojai jau jam atsakė gydymą – jau reiks mirt! Ale sako savo sūnam:
– Aikit in svietą man ieškot vaistų. Jei katras parnešit, tai tam teks turtai mano.
Išėjo tuodu gudriejai. Tie nuvėję kur pinigus pragėrė, namo nenor aitie, pečius žydam kūrina. Aina ir tas durnius. Nuvėjo pas marias, rado jautį gulint mėlyną, sako tas jautis:
– Kur aini, Jonai?
Jis jam atsakė:
– Kad aš pats nežinau, kur aš ainu. Ainu tėvui vaistų ieškot, aš nežinau, kokių jam reik ir kur jų galima gautie.
– Kap perplauksi per šitais marias, tai rasi lekiantį tiltą, per tą pereisi, tai rasi britvų tiltą, per tą pereisi, rasi kitą karalystę. Karaliaus dvare tas gyvasis ir gydantis vanduo. Tenai sargai an vartų stovi, ale tu ir ten pereisi. Te tau šitą plunksną, tai kap ateisi an to lekiančio tilto, tai su šitąj plunksna mosterk, tai sustos tas tiltas. Te ve šitą britvą, tai kap ateisi an to tilto britvų, tai su tąj britva mosterk, tai apsivers tos britvos an šonų, ir pereisi.
Padėkavojęs tam jaučiui, nuvėjęs sėdo an laivo, perplaukė per marias. Atėjęs an to lekiančio tilto, tąj plunksna mosterė – tas tiltas sustojo. Perėjo, atėjo an britvų tilto, vėl tąj britva mosterėjo – britvos parvirto an šonų. Perėjo per tą tiltą, nuvėjo in tą karaliaus dvarą, perėjo per sargybą, vandens prisisėmė gyvojo ir gydančio. Visi tenai miega. Ale rado jis vienam pakajuj paną miegant. Jis ėmęs ją ir užgulė, o atlikęs savo darbą, parašė an sienos, kad toks karaliaus sūnus, Jonas, iš tos ir tos žemės tą ir tą padarė. O pats išėjo, vėl gražiai visur perėjo. Atėjo in vieną miestą, rado jis savo brolį. Aina jau jiedu abudu. Kitam mieste rado kitą brolį. Aina jau jie visi trys. Atėjo in girią, atsigulė jie pasilsėt. Tas, kur durnium vadino, užmigo, o tie jo broliai ėmė jam išėmė iš kišeniaus jo tais bonkutes, perpylė in savo, o jam in jo bonkutes pripylė teip kokio vandens.
Parėjo namo, klausė tėvas:
– N’o ką, vaikai, ar parnešėt man vaistų?
O tie kytriejai sako:
– Parnešėm, te, gerk.
Tėvas išgėrė vieno ir kito vandens, tuojaus pasidarė sveikesnis. Tėvas sako:
– N’o tu, Jonai, ką man parnešei?
– Aš, tėveli, da geresnių parnešiau.
– Nagi duok šen.
Jonas padavė savo vandens. Tėvas kaip tik paragau, tep tuojaus ledakiau pasidarė, sako:
–– Kad tu toks, – paliepė lekojui, sako, – nuvesk in girią, užmušk, parnešk man jo akis ir liežiuvį!
Tas lekojus nuvedė in girią – o buvo šuo drauge, – sako lekojus:
– Liepė tave tėvas užmušt, o jam turu parnešt tavo akis ir liežiuvį.
Sako Jonas:
– Nemušk tu mane, palik gyvą, aš tau prisiekiu, kad aš jau nesirodysu.
– N’ale kur aš gausu akis ir liežiuvį parnešt karaliui?
Sako Jonas:
– Čia yra šuo, tą šunį užmušk, išimk liežiuvį ir akis, tai turėsi ką parnešt.
Gerai, jau an to sutiko: šunį užmušė, išėmė akis ir liežiuvį, jį palikęs girioj, parnešė karaliui. Karalius pamatęs liepė numest.
O tos panos gimė sūnus. Ji an to parašo žinojo, iš kur jis. Jau tas vaiks paaugo in dvylika metų, sako:
– N’o kur mano tėvas? – ir klausė be perstojimo: – Kur mano tėvas?
Toj pana pajėmė vaisko ir aina in tą žemę atsiimt savo vyrą. Atėjo netoli miesto, atsistojo, parašė raštą pas tą karalių, kad jai atsiųstų jos vyrą, Joną karalaitį. Tėvas negali nusiųst jo, nes jau jo nėr. Sako:
– Atiduok tu man jį, nes aš tau viską sumušu.
Jau tas karalėlis negauna ramybės, sako tam lekojui:
– Kaip čia bus, kad mes dabar jo neturim?
O tas lekojus sako:
– Kad aš jį neužmušiau, jis yr dar gyvas.
Sako:
– Aik tu pas jį, gal tu jį rasi.
Nuvėjo lekojus ieškot. O tas durnius ir jau išgirdo, kad tep, tai jau jis ir traukė artyn iš girios. Sutiko tas lekojus jį, tą viską jam papasakojo, ir parėjo namon. O toj pana no tos stacijos iki karaliaus dvarui ištiesė gelumbe kelią, kur tam Jonui jotie. Pirma buvo ten pas tą vaiką ir jo broliai, ir daug kitų, o tas vaiks vis sako:
– Tai ne mano tėvas. Mano tėvas atjos šituom gelumbiniu keliu.
O tas durnius užsėdo an tokios kumelaitės ir atjoja tom gelumbėm. O tas vaiks, kap tik pamatė jį atjojant, sako:
– Matai, tėvas mano atjoja.
Tuojaus pasisveikino, pajėmė toj pana savo tą vyrą, parsigabeno namon, apsiženijo. O paskui atjojęs su savo vaisku pamušė tėvą savo, tuos savo brolius abudu pakorė ir paskui valdė abi karalysti.

PATEIKĖJAS: Adomas Krukis

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1896

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k., Vilkaviškio pav.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 206-209, Nr. 95
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 3. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1997. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 95
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.3. – 1904.

Spausdinti

Atgal