Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7681&FId=10655&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1997 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Eglė su savo seserimis nuėjo vieną kartą pavakarėje maudytiesi į artimiausiąjį ežerą. Nusileidus saulei merginos išlipo ant kranto prie savo rūbų. Staiga Eglė suriko ir atšoko nuo savo marškinių. Rankovėje guli įlindęs žaltys – kaip jį išvyti, kaip atimti marškinius? Tuomi laiku iš rankovės pasirodo bužė ir ima kalbėti:
– Išlįsiu pats, jeigu prisižadėsi būti man už pačią.
Seseres, idant išsigelbėti nuo žalčio, privertė Eglę duoti pažadą. Gavęs pažadą, žaltys išlindo ir išnyko.
Kaip tik jos namon sugrįžo, pasirodė kaime trys piršliai nuo žalčio. Trys žalčiai užvažiavo ant kiemo geldoje nuo žento ir kalba tėvui bei motinai:
– Žaltys meldžia parvežti jam marčią: Eglė davė jam žodį.
Tėvai, kaipo galvas prapuldę, nežinodami, ką atsakyti, kalbasi, mustija*, eina pas seną kaimynką. Senoji kaimynka sako:
– Lengva prigauti žaltį. Vietoje duktės duokite jam žąsį ir paleiskite pasiuntinius.
Taip ir padarė. Piršliai susėdo ir išvažiavo su žąsimi, bet ant kelio gegužė suriko:
– Kukū, kukū, kukū, kukū, prigavo jus. Vietoje marčios davė jums baltą žąsį. Kukū, kukū!
Žalčiai grįžta atgalios į butą, piktume išmeta žąsį, prišneka tėvams ir reikalauja marčios. Pagal senosios kaimynkos velijimą davė jiems baltą avį. Gegužė vėl pranešė jiems. Jie grįžta su gąsdinimais ir reikalauja marčios. Jiems davė baltą karvę. Bet, persergėti vėl gegužės, grįžta atgalios da su didesniais gąsdinimais. Tėvai atidavė jiems vyriausią dukterį. Bet, patyrę nuo gegužės, jog juos jau ketvirtą kartą apgauna, grįžta gąsdydami sausmečiu, tvanu, badu, ligomis už neguodojimą žalčio. Galiausiai atiduoda Eglę. Gegužė rėkia:
– Važiuokite, skubinkitėsi! Vedys laukia martelės!
Su baime žiūri Eglė ant ežero. Staiga iš gelmės pasirodo ne baisusis žaltys, bet patogus jaunikaitis, vandens dievaitis.
Penkis metus laimingai gyveno Eglė su žalčiu. Bet jau išsiilgo savo kaimelio, butelio, tėvų. Sukanka da penki metai, ir da penki. Ji vis taipo laiminga, bet kas dieną labiaus trokšta aplankyti savo tėvus. Vyrui vienok tas nepatinka. Jis atideda aplankymo dieną už dienos. Galiausiai nubodintas maldomis savo pačios, jis sutinka ją paleisti, bet su tuomi, idant ji pirmiaus suavėtų geležinius čeverykus. Eglė įmetė juos į kakalį, sudegino ir greitai suavėjo.
– Štai jau aš apsirengusi į kelionę! Reikia kepti ragaišius!
– Gerai, – atsako žaltys, – bet pirmiaus prineškie vandens su rėčiu.
Eglė prinešė vandens ir iškepė ragaišį. Vyras galiausiai ją paleido, bet atsisveikindamas pasakė:
– Kai ateisi ant kranto, šūktelk mane tris kartus tokiais žodžiais: „Patie mano, pati tavęs laukia! Jei tu gyvas – pieno puta, jei negyvas – kraujo puta!“
Eglė parėjo namon. Buvo priimta su džiaugsmais. Klausinėjimų bei šnekų nebuvo galo. Dieną jos išvažiavimo atidėstinėjo kas dieną. Tuo kartu jos broliai išvažiavo į girią ant nakties ganyti arklius ir paėmė su savimi vyriausią sūnų Eglės. Inėję į tankumyną ir susikūrę laužą, pradėjo jį šerti, glamonėti ir išklausinėti, kaip motina šauks tėvą, kuomet grįš namon. Vaikas atsakė:
– Nežinau!
Veltu jo klausinėjo, veltu gąsdino, galiausiai išplakė rykš¬tėmis. Jis atsakydavo:
– Mama pasakys, aš nežinau.
Kuomet jie sugrįžo, vaiko akutės buvo užverktos. Motina paklausė jo, dėl ko akys raudonos.
– Nieko! – atsakė jis. – Mes sėdėjome pas ugnį, balana buvo dervuota, vėjas įvarė man dūmus į akis.
Ant sekančios nakties broliai išsivedė jaunesnįjį sūnų ir teipogi veltu jį išplakė: jis nieko nenorėjo atidengti. Ant trečios nakties išsivedė su savimi dukterį ir, pagąsdinę ją rykštėmis, privertė viską pasakyti.
Paskui broliai, paėmę dalgius, nuėjo pas ežerą ir šaukė žaltį – Eglės patį. Iš pieno putos jis išlindo ant kranto, o jie su dalgiais sukapojo jį į šmotus.
Pasibaigė Eglei viešėjimo dienos. Pagriebusi vaikučius ir atsisveikinusi su giminėmis, ji nuėjo pas ežerą, bet vietoje baltos putos pasirodė kraujo puta ant vandens, pažįstamas balsas atidavė jai paskutinį atsisveikinimą ir apskelbė, kas yra jo nužudytojais. Išgirdusi šitą, Eglė sušuko:
– Kur dar dingti man? Kur eiti? Kaipgi gyventi su nužudytojais paties?
Dievai pavertė ją į eglę, vyriausiąjį sūnų – į aržuolą, jaunesnįjį – į vuosį, o dukterį – į drebulę.

FIKSUOTOJAS: Juozas Andziulaitis-Kalnėnas

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Garliava, m., , Kauno r. sav., Kauno apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Garliava

FIKSAVIMO APLINKYBĖS: mustija – orig. skl., Bs. skl. mąsto Bs.: mitinė-istorinė. Pagal Kraszewskį. Palyg. II N 194.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 394-396, Nr. 174
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 3. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1997. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 174
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.3. – 1904.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 266, Nr. 2
Mitteilungen der Litauischen litterarischen Gesellschaft. – Heidelberg, 2 – 1889, 4 – 1890

Spausdinti

Atgal