Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7692&FId=10666&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1997 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo vienas karalius ir turėjo dukterį, toji duktė labai graži buvo. Tas karalius apgarsino, kad žentas jo bus tas, kuris užmys tokį mįslį, katro tas karalius negalės atmyti. Jeigu gi karalius mįslį atmys, tai kiekvienam, norinčiam būt karaliaus žentu, bus galva nukirsta...
Kada tas karalius apgarsino šitokią žinią, ėmė važiuoti karaliūnai ir kunigaikščiai iš tolimų žemių. Kiekvienas pribuvęs turėjo užmyti karaliui mįslį, o karalius atminė, nukirto kožnam galvą.
Toje pačioj karalystėj gyveno vienas miško sargas ir turėjo vienturtį sūnų. Tasai sūnus sako:
– Ar žinai ką, tėvai, aš josiu pas karalių, užmysiu jam mįslį ir kaip karalius negalės atmyti, tai aš pasiliksiu jo žentu.
– Sūnau mano mielas, mesk tu tą tuščią mislį – jau ten ne vienas galvelę paguldė, ir tai sūnūs didelių ponų, kunigaikščių ir karalių – neatsirado nei viens, kurs būtų galėjęs užmyti mįslį, katro karalius nebūtų galėjęs atmyti. Taigi ir tu, sūneli, nuvažiavęs ten su savo mįsliu, pražudysi savo gyvastį...
Bet sūnus nė girdėt nenori! Tėvas, matydamas, kad jo persergėjimai nieko negelbsti, sumislijo patsai sūnui galą padaryti. Liepė motinai pritaisyti stiklą midaus ir, kada sūnus sėdėjo jau ant pabalnoto žirgo, įpylė į midų nuodų ir padavė jam, turėdamas savo širdyje mislį: tegul sūnus numiršta po jo akių, nei ką turi nujot pas karalių ir ten atiduot budeliui savo galvą... Sūnus priėmė nuo tėvo midų, bet pats negėrė, ale ėmęs ir supylė žirgui į gerklę. Žirgas trinkt parpuolė ant žemės ir pagaišo. Dabar jis liepė tą žirgą išvilkt į laukus. Kada žirgas išvilktas tysojo, atlėkė trys varnos, atsitūpė, užlesė tos arklienos, ir tos pagaišo. Sūnus pasiėmė tris negyvas varnas ir aina pėsčias. Ėjo ėjo dieną ir antrą, daėjo girią. Aina per tą girią, žiūri – dvaras. Atėjo į tą dvarą, žiūri – ten visko pilna, bet nei jokio žmogaus nesiranda. Dabar jis ėmęs tais varnas nupešė, sukūręs ugnį iškepė ir, perpjovęs kožną į keturias dalis, sudėjo ant skomės, o pats pasislėpė. Tuom tarpu pareina į tą dvarą dvylika plėšikų:
– A, a, čia koks geradėjas mums pietus parengė!
Visi po dalį suvalgė ir visa dvylika numirė. Dabar jis, palikęs tuos plėšikus, atėjo pas tą karalių. Tuojaus karalius jį priėmė gražiai, davė kambarį ir liepė pamislyti tris dienas, o po trijų dienų pašaukė pas save ir liepė jam užmyti mįslį. Dabar jis, persiprašęs karaliaus, užminė:
– Negyvas užmušė gyvą, tas vienas negyvas užmušė tris gyvus, o tie trys negyvi užmušė dvyliką gyvų.
Karalius mislijo mislijo per tris dienas ir jokiu būdu negalėjo išmislyti, kaip tai negyvi, o gyvus galėjo užmušti. Ant galo, negalėdams nieko gero išmąstyti, pasišaukė savo dukterį ir liepė jai, kad ji tą mįslį nuo to miško sargo sūnaus iškvostų.
Karaliaus duktė turėjo šešias savo tarnaites, ir visos buvo labai gražios. Kada sulaukė vakaro ir būsiantis karaliaus žentas nuėjo į savo kambarį ant atsilsio, toj karalaitė, gėdydamasi ait pati pas savo jaunikį, nusiuntė vieną iš savo tarnaičių, idant toji, iškvošus mįslį, paskui atėjus jai pasakytų. Tarnaitė atėjo į jaunikaičio kambarį ir sako:
– Pasakyk, ponaiti, mįslį...
– Jei gulsi pas mane į lovą tik vienmarškinė, tai pasakysu.
– Gulsiu...
Toji tuojaus nusirengė drabužius ir jau guls – šis kaip jau trauks vieną diržu per pečius! Toj tarnaitė tikt apsisuko ir net nesijuto, kaip išbėgo per duris.
Dabar karaliūtė siunčia antrą. Atėjo antra:
– Pasakyk, ponaiti, mįslį...
– Jei gulsi pas mane į lovą be drabužių, tikt su vienais marškiniais, tai pasakysiu.
– Gulsiu.
Tarnaitė nusirengė drabužius ir jau guls, bet šis kaip jau drožė vieną – ir toji išbėgo, palikus savo drabužius. Toks pats kirtis patiko trečią ir paskutinę.
Ant galo prisiėjo aiti pačiai karalaitei. Atėjus sako:
– Pasakyk, ponaiti, mįslį.
– Jei gulsi pas mane be drabužių, tik su vienais marškiniais, tai pasakysiu.
– Gulsiu...
Karalaitė nusirengė. Šis, paėmęs diržą, kirto vieną – stovi, kirto antrą – stovi, trečią kartą kirto – stovi, ir atsigulė į lovą. Gulėjo jiedu per naktį, mįslį sargo sūnus jau jai pasakė... Ant rytojaus ši tuojaus nuvėjus tėvui papasakojo visą atsitikimą apė užmytą mįslį, bet drabužiai visų šešių tarnaičių, kartu ir karalaitės pas jį liko.
Po pusryčių karalius pasišaukė savo būsiantį žentą į savo pakajus ir atmena mįslį, apsako visą atsitikimą jo kelionės.
– Gerai, karaliau, kad tu atminei mano mįslį, bet meldžiu paklausyti, aš jums apsakysiu dar vieną savo atsitikimą. Aš, aidamas į tavo dvarą, ėjau per girią, beaidams susitikau stirną. Užmieravęs šaudyklę, šoviau. Žiūrau – oda krito ant vietos, o mėsa nubėgo. Ėjau toliau, [susitikau] antrą stirną, šoviau – ir tos oda krito pas mane, mėsa nubėgo. Ir teip, pakol perėjau per girią, sutikau septynias stirnas, į visas šoviau, ir visų oda išsinėrė, liko ant vietos, o mėsa nubėgo. Tik septintą kaip šoviau sutikęs, tai ir oda, ir mėsa pas mane puolė...
– Negalimas tai daiktas, kad žvėris be odos galėtų bėgti, – pratarė karalius.
– Karaliau, jeigu man netiki, aš galiu visas odas parodyti. – Ir atnešė pilną maišą drabužių. – Šitos paskutinės tai ir mėsa, ir oda pas mane krito...
Karalius žiūri, kad drabužiai jo dukters ir jos tarnaičių. O matydamas, kad jo duktė gulėjo visą naktį su tuom miškasargio sūnumi, turėjo pripažyti už žentą. Apženijo savo dukterį, ir gyveno laimingai per ilgus metus.

PATEIKĖJAS: Pranė Kazakevičienė

FIKSUOTOJAS: J. Kazakevičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: -

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Kūlokai, k., Liudvinavo sen., Marijampolės sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Kūlokų k., Kalvarijos pav.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 399-402, Nr. 176
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 3. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1997. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 176
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.3. – 1904.

Spausdinti

Atgal