ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7848&FId=10831&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1997 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo vienas karalius, jis turėjo tris sūnus: du išmintingu, vieną durną. Tas karalius turėjo sode savo tokią obelį, kad buvo aukso obuoliai, ale kasnakt, būdavo, po vieną obuolį prapuola. Karalius liepė vaikam, kad aitų saugot. Nuveina po vieną tie kytriejai, nesusaugoja. Prašo tas durnius, kad jį leistų saugot. Sako:
– Jau mes nesusaugojam, o tu durnas išsaugosi!..
Ale tepjau tas durnius išsiprašė. Jis pasitaisė šepečius, kur linus šukuoja, ant galvos, o šepetį, kur galvą šukuoja, po smakru prisitaisė: kad pradėtų snaust, galva kad kilsterė, tai tuojaus in šepetį insidūrė, o kad norėtų palenkt, tai vėl in šepetį, tai jis negal užmigt ir insilipo in obelį.
Vidurnaktij atlėkė aukso paukštė, nušvito visas sodas, nutūpė in obelį ir jau taikosi obuolį skint. Tas durnius kaip griebė tą paukštę, nepagriebė gerai, tik išpešė vieną plunksną, obuolį nepagriebė, paukštė palėkė.
Atėjo kytriejai, paskaitė – visi obuoliai.
– Na, – sako, – bet tu išsergėjai.
– Ale, – sako, – da aš ir plunksną aukso turu.
– Parodyk.
Sako:
– Aime in pakajus, parodysu.
Atėjo in pakajus, parodė – net pakajai nušvito. Sako tėvas:
– Kad tu išpešei tokią plunksną gražią, tai ir ta paukštė labai graži yra. Aikit ieškot, kur yr tokia paukštė.
Išjojo jie visi trys. Atjojo ant grįžkelės, rados jiem trys keliai: du laimės, o trečias prapulties. Tie du kytriejai nujojo keliais laimės, o tas durnius anuom prapulties keliu. Jojo tas durnius per dieną, niekur nieko neprijoja. Prijojo, pagiryje rado stubelę, toj stubelėj guli negyvėlis, sėdi trys vyrai, rokuojasi, kad jo kūną sukapot ir duot šunim suvėst. Klausė pas juos, ko jie rokuojasi. Atsako jam: negyvėlis liko jiems daug pinigų kalts, tai už tai jam jie teip nor daryt. Tas durnius sumislijo, ką su jais padaryt. Klausė:
– Tau kiek kalts?
Pasakė. Atidavė. Teip antram ir trečiam viską užmokėjęs, gražiai kūną palaidojo, da tai bobai paliko ant pašelpos pinigų, o pats nujojo toliau. Bejodams pradėjo snaustie. Arklys prašoko in šalį, prabudo, žiūri – vilkas užsikabinęs arkliui ant kaklo. Sako vilkas:
– Nenusigąsk, žinau, kur joji. Aš tau būsiu pagelboj.
Jis joja, o tas vilkas bėga. Atjojo in tą karalystę, kur ta paukštė, sako jam vilkas:
– Kap nuveisi, paukštė graži, klėtka da gražesnė, tai paukštę imk, o klėtką ne, nes kaip klėtka suskambės, tave pagaus.
Nuvėjo pas tą paukštę – paukštė graži, klėtka da gražesnė! Pajėmė ir klėtką. Toj klėtka suskambėjo – subudo, pagavo jį ir išmušė skūrą. Sako:
– Aik in tokią karalystę, parvesk mum arklį, tai atiduosim paukštę.
Nuvėjo pas vilką. Vilkas jam sako:
– Matai, aš tau sakiau, kad klėtkos neimk, nes pagaus ir turėsi toliau ait. – Sako jam vilkas: – Aiva, aš tave nuvesu pas tą arklį.
Nuvedė in tą karalystę, kur tas arklys. Sako jam vilkas:
– Kaip nuveisi, arklys gražus, balnas da gražesnis, tai balną neimk, nes vėl pagaus, ir toliau turėsi keliaut.
Nuvėjęs rado: žirgas gražus, balnas da gražesnis. Vėl pajėmė ir balną. Kap tik pajėmė, su balnu kilpos suskambė, jį ir vėl pagavo, išmušė skūrą, sako:
– Nuveik in tokią karalystę, ten yr tokia pana, tą paną man pargabenk, tai aš tau atiduosu tą arklį ir balną.
Atėjo vėl pas vilką. Pasakė jam:
– Aš tau sakiau, kad neimk balną, nes pagaus. Na, ką dabar darysim, aiva...
Nuvedė jį in tą karalystę pas marias, sako jam vilkas:
– Dabar atsigulk in nendres ir gulėk. Atlėks trys paukštės, tai bus dvi negražios, o viena labai graži. Jos pasidės, todvi negražios, į krūvą plunksnas, o ta trečioji atskyrium, tai tu imk ir pakavok tos gražiosios plunksnas, o kaip prašys, neduok, pakol pabučuos.
Atsigulė jis in nendres. Atlėkė tos trys paukštės, tos negražiosios dvi pasidėjo in krūvą, o ta gražioji atskyrium, ir tropijo padėt netoli to durniaus. Tas ėmė jos plunksnas ir pakavojo. Nuvėję jos pasimaudė, išėjo. Tos dvi rado savo plunksnas, o ta trečioji, gražioji, neranda. Ieško visur – nėr. Anos dvi sako:
– Jau mum reik lėkt namon, o tu ieškok.
Šitoj sako:
– Jei sena žmona rado, vadysu už tikriausią motiną, jei senas žmogus rado, vadysu už tikriausį tėvą, o jei jaunas jaunikaitis rado, tai imsu už vyrą.
Tada jis atsišaukė:
– Aš radau.
Kaip tik ji išgirdo, atėjo pas jį, kad atiduotų. Tas neduoda. Tada pradėjo ji in visokias bjaurybes vartytis: in žaltį, angį ir t. t. Tas, kaip jam buvo no vilko prisakyta, neduoda ir nebijo jokių bjaurybių. Neturi ką darytie. Priėjus pas jį, pabučiavo jį. Dabar tas duoda jai plunksnas. Sako:
– Jau man jų nereik. Dabar, – sako, – galim ait.
Atėjo pas vilką, ir aina visi pas tą karalių, kur tas žirgas. Atėjo pas karalių, sako vilkas:
– Aik pas karalių, tegul duoda žirgą, jau pana pakajuos.
Nuvėjęs pas karalių, sako:
– Jau pana pakajuos, atiduok žirgą.
Tas karalius pažiūrėjęs atidavė žirgą su balnu. O tam pakajuj tik jos abrozas buvo. Vedasi tą žirgą, ir aina jie visi. Atėjo in tą karalystę, kur buvo toj paukštė. Vėl tas vilkas padarė, kad jau žirgas stonioj. Nuvėjo tas durnius pas karalių, sako:
– Šviesus karaliau, atiduok man paukštę su klėtka, nes jau žirgas stonioj.
Sako:
– Negaliu aš tau duotie, aisu pažiūrėt.
Nuvėjęs rado žirgą stonioj, atidavė jam tą paukštę su klėtka. Dabar jau jis turi paną, žirgą, paukštę. Aina jie. Kada jau atėjo netoli savo karalystės, nusipirko vežimėlį, važuoja. Sako tas vilkas:
– Dabar aš aisu sau, o tu važuok. Ale rasi savo tuos brolius teip kap šunis prirakytus ir kaulais pašertus, tai aš žinau, tu neiškęsi, juos išpirksi, o kad jau visi važuosit, tai tu duok jiems važnyčiot, o tu sėdėk su pana užpakalij, nes kap tu važuosi, tai jie tave iš pavydos užmuš.
Atvažiavęs teip rado, kap jam sakė. Jis jų pasigailėjo, išpirko, paskui jau jie važuoja. Sako tie broliai:
– Tu, brolau, imk važnyčiot, nes tavo gyvulys, tai tu žinai, ar grait važuot, ar po valiai.
Jis jų paklausė, sėdo in pryšakį, važuoja. Tie iš piktumo, kad jis tokią paną, žirgą ir paukštę rado, ėmę jį užmušė ir išmetė ant kelio, o parvažiavę papasakojo tėvui, kad jie vis tai padarė. O toj pana liūdna, tas arklys liūdnas ir toj paukštė negieda.
Tas vilkas dasižinojo, kad jau jis negyvas, aina jis pas jį. Atėjo, rado gananties kaiminę arklių. Ėmęs vieną papjovė, žarnas išrito, o pats inlindo in vidurį.
Ale atlekia varnas su trimis vaikais. Sako vaikai:
– Tėvai, – mėsa.
– Ne, vaikai, – bėda.
– Tėvai, – mėsa.
– Vaikai, – bėda!
Ale viens neklausė, nutūpė lest. Tas kap tik pradėjo lest, tas vilkas tik capt tą varnuką pagau.
– Matai, aš tau sakiau, kad bėda.
Tėvui, kaip visiem, gaila savo vaiko, prašo pas vilką, kad atiduotų vaiką. Sako:
– Išsipešk dvi plunksni, nulėkęs parnešk gyvojo ir gydančio vandens, tai aš tau atiduosu.
Tas varnas tuojaus parnešė. Paskui tas vilkas patepė tą arklį gydančiu vandeniu – tuojaus sugijo, paskui patepė gyvuoju – tuojaus atgijo. Varnuką paleido, o jis nuvėjęs patepė tą durnių, atgydė. Tas pašokęs sako:
– Tai tik saldžiai miegojau.
O vilkas jam sako:
– Tu miegojai. Tu buvai užmuštas, tave tavo broliai užmušė.
Potam, padėkavojęs tam vilkui, ėjo namon. O kad užėjo ant dvaro, toj pana pradėjo giedot, tas arklys žvengt, toj paukštė čiulbėt. Tada jis išpasakojo savo visas nelaimes. Tėvas anuos savo sūnus smerčiu nukorojo, o jis apsiženijo su tąj pana ir liko karalium tos žemės.

PATEIKĖJAS: Papasakojo A. Str...

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1895

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k., Vilkaviškio pav.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 209-213, Nr. 96
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 3. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1997. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 96
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.3. – 1904.

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

PASTABOS: Bs.: mitinės-istorinės.

Spausdinti

Atgal