Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7849&FId=10832&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1997 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks karalius jau senas, ale da jaunikis. Jis padabojo kito karaliaus dukterį, jauną paną. O toj pana turėjo kitą sau padabojus karalaitį. O kaip tas senas karalius buvo turtingesnis už aną, tai ir liepė tėvas jai ait už to senojo. N’o kap tėvams liepiant, turėjo už jo tekėtie. Apsiženijo. Jau jiedu sulaukė vaiką, o ji jo vis nekentė. Ji vis, būdavo, rašosi su anuom karalium – o ta žemė visa buvo apleista tris ailes vandeniu. Ėmė vieną sykį jau ji apserga. Tas karalius veda daktarus an daktarų, vis nieko negelbsti. O ką jai pamačys, kad tyčia guli? Besirgdama parašė pas aną karalių, kad su vaisku atjotų in tą ir in tą girią.
– O aš, – sako, – jį atsiųsu in tą girią, tai jūs jam galvą galėsit nukirst.
Kap atėjo toj diena, an katros liepė pribūt, sako ji savo vyrui:
– Aš rasi ir pasveikčia, kad tu, nujojęs ana in tą girią, kokį nors paukštį nušautum.
Tas karalius ją mylėjo, nes senas jauną vis labiau myli ne kap jaunas seną, ir tuojaus nujojo. O ji paliepė sargam tiltus atdaryt. Kap tik injo in girią, žiūri, kad jau atjoja svetimas vaiskas. Jis apsisukęs – bėgt atgalios! Atjoja pas tiltus – tiltai atidaryti, jau jis perjot negali, o anie dasiviję jam nurentė galvą ir pakavojo.
Paskui apsiženijo tas su tąj jo pačia. Jau jiedu gyvena kelis metus, jau tas posūnis karaliaus paaugo. Vienąsyk nuvėjęs ant savo tėvo kapo verkia, žinoma, kap posūnis. Ale tėvas atsikėlė iš kapo, davė jam tokį skiltuvuką sidabro, sako:
– Su šituo skiltuvuku kap skilsi, tai iššoks sidabro žirgas, balnas, kardas ir sidabriniai drabužiai kareiviški. Ateik, – sako, – ir kitą vakarą čia pas mane.
Atėjo kitą vakarą – davė jam aukso skiltuvuką, sako:
– Situom kad skilsi, tai iššoks viskas no aukso, – sako. – Ale da ateik vieną vakarą čia pas mane.
Atėjo trečią vakarą – davė jam tėvas deimento skiltuvuką, sako:
– Su šituo kad skilsi, tai iššoks deimento viskas. O dabar aš tave, vaikeli, palaiminu, jau daugiau neateik.
Kad jau tas vaiks buvo keturiolikos metų, prisisapnavo tam karaliui, kad posūnis jam galvą nukirs. Pabudęs pasakoja savo sapną savo senėtai, o tas sako:
– Misli, kad tep nebus? Jis tau nukirs užaugęs galvą. Tu jo tėvui nukirtai, o jis tau nukirs.
Tas karalius persigando, šneka su pačia:
– Ką daryt su juom?
O pati sako:
– Tai tik niekai, aš jį tuo nužudysu.
Paliepė nuvest jį aukštai an trečio gyvenimo ir uždaryt. Tep tuo ir padarė. Liepė tarnaitei iškept su nuodais blyną ir nunešt jam suvalgyt. Toj iškepus neša, o jau tiek verkia, tiek verkia! Tas vaikins žiūri, ko ji tep verkia, klausė:
– Ko tu tep gailiai verki?
– Ką aš neverksu, kad atnešu tau blyną su nuodais!..
Tas vaikins sako:
– Ačiui tau, kad tu man pranešei.
Jis tą blyną numetė katei, toj katė tik kojom subūrė, o jis sau padarė kokių ten audimų virvę ir nusileido an žemės, ir išėjo iš miesto. Nuvėjo in pamarę. Važiau tuosyk laivas in kitą žemę ir jį nuvežė. Išlipo iš laivo. Ėjo ėjo, priėjo karaliaus dvarą. Nuvėjo in tą dvarą pas karališką važnyčią, pasiprašė pas aną, priėmė jį prie savęs per tarną. Jam viskas gerai vedasi. Jau jam davė važinėt su ketvertu, šešetu ir aštuonetu. O jis, kaipo karališko išauginimo, buvo labai dailus. Tas karalius turėjo tris dukteris. Viena jį labai pamylėjo, sako tėvui savo:
– Tam vaikinui pas važnyčią yra labai sunku. Kažin kad mes jam duotume prie sodo, būt jam lengviau.
Tėvas:
– Kad tu teip nori, tegul teip būna.
Jau pašaukė jį prie sodo.
Vieną nedėldienį važiau karalius in bažnyčią. Sodaunykas paprašė jo, kad saugotų sodą, sako:
– Važuosu ir aš in bažnyčią.
Sako:
– Gerai, saugosu.
Sodaunykas išvažiau, o toj duktė karaliaus liko. Sėdi po langu trečiam gyvenime. Ale tas vaikins kap tik skylė su tuom sidabro skiltuvu, iššoko sidabro žirgas, balnas, kardas ir visos drapanos sidabro. Užsidėjęs jodo. Pajodė, nusėdo – prapuolė. Skylė su aukso skiltuvu – viskas no aukso iššoko. Vėl pa¬jodė, paleido – prapuolė. O toj pana vis mato, ką jis daro. Skylė su deimento skiltuvu – iššoko viskas no deimento. Vėl užsėdęs pajodė, pajodė po sodą, paleido – prapuolė. Toj pana mislia sau: „Čia jau gers paukštis“.
Parvažiau tėvai iš bažnyčios, jau toj pana prašo pas savo tėvus, kad ją su tuom sodaunyko tarnu ženytų. Tėvas jai sako:
– Tekėk už jo, aš tau neginu, ale jei nori imtie, tai ištekėjus ir aik iš mano akių.
Toj duktė nieko nežiūri, kas bus, tai bus, bile daleidžia jai už jo tekėtie! Tuojaus davė užsisakyt, ir ištekėjo. Po veseilei išėjo, rado pas miestą tokią stubelę. Da jie turėjo pinigų, uždėjo toj stubelėj kromelį ir sau pardavinėja. Labai jiems gerai sekasi.
Ne po ilgam pašaukė kitas karalius ant vainos tą karalių. Išrengė jau savo vaiskus an vainos, ale sako:
– Reik duot ir žentui kokią kumelką, tegul joja ir jis, rasi nors kas jį užmuš.
Pašaukė, padavė jam kumelčiną, joja. Nujojo in girią, tą kumele paleido vilkam suėst, o jis skylė su sidabriniu skiltuvu – tuojaus iššoko sidabro žirgas ir viskas, kas tik reik. Užsėdęs atjojo an vainos. Žiūri visi, kas čia per kareivis atjojo. Kiti mislio, kad koks iš dangaus šventasis: iškirto ano visą vaiską, kap nujo, tep nujo! Jau jie išlaimėjo vainą, sugrįžo atgal, sako:
– Atjojo turbūt koks šventasis, anuos sumušė, mums nereikėjo nė rankų pakylėt, išlaimėjom.
Na, gerai! Perėjo koks ten laikas, jau kyla kits, stipresnis karalius vėl prieš jį. Vėl tep pat surengė vaiskus, išleido, o tam žentui vėl davė kumelką, siunčia nabagą an prapuolimo. Jis nujojo vėl in girią, paleido tą kumelką, o pats suskylė su aukso skiltuvu – iššoko aukso žirgas, balnas, jam rūbai aukso. Užsisėdęs joja. Atjojo in vainą, vėl visus iškirto ir nujo. Tas jo žirgas prapuolė, o pats vėl sėdi savo kromelij ir turgavoja. Sugrįžo anie iš karės, tą patį pasakė, kad koks atjojęs anuos visus iškirto.
Ne po ilgam jau aina du karaliu su juom, kad viens negali dalaikyt. Vėl tep pat išėjo an vainos, jau ėjo ir pats karalius. Jis ir tokiu būdu suskylė su deimento skiltuvu ir jau atjojo an deimento žirgo ir su deimento rūbais. Kaip pamatė karalius tokį galijotą, tuojaus puolė an kelių. Jis vėl kap pradėjo juos kapot, išmušė visus, tik viens jam in koją inkirto. Karalius prišokęs savo skepetaite surišo jam koją. Jau po karei sugrįžo namon, o jis parjojęs ilsisi.
Tas karalius jau senyvas buvo. Ėmė, karei pasibaigus, žentą an kitos duktės. Jau veseilia. Karalius sako:
– An veseilios reik ir žentą pavadyt, nors nekenčiamas.
Pašaukė jau juos, ale tas žentas neva užgėręs ėmė ir užvirto an suolo ir užsismaukė tą kelinę aukštyn ir neva miega. O tas karalius sako:
– Kad jau netinkamas, tai, matai, ėmė ir apsigėrė.
Ale aina pro jį, žiūri karalius, kad jo skepetaitė, ta, katrą užrišo tam galijotui an kojos, jis tur an savo kojos. Tuojaus nurišo tą skepetaitę, rado ir tą perkirtimą. Tada jau pažino, kad tai tas pats. Apkabinęs pabučiau, paprašė, kad dovanotų jam, ką negražiai su juom iki tol apsiėjo. Atidavė tuojaus jam savo karalystę. Tada tai kėlė linksmą benkietą! Net ir aš pribuvau, gėriau, valgiau, burnoj nieko neturėjau, per barzdą varvėjo.

PATEIKĖJAS: Adomas Krukis

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1896

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k., Vilkaviškio pav.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 213-217, Nr. 97
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 3. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1997. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 97
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.3. – 1904.

PASTABOS: Bs.: mitinės-istorinės.

Spausdinti

Atgal