ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7851&FId=10834&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1997 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks karalius, ir anas karalius buvo aklas. Ale vieną sykį ta jo pati, karalienė, nusivedė jį in sodą, inkėlė in obelį pakrėst obuolių. O toj pati jo laikėsi su kitu kokiu ten jenarolu. Tas karalius krečia, o ta su tuom jenarolu renka. O toj karalienė buvo tada nėščia. O kaip ta karalienė su tuom savo mylimu myluojas, prašnekėjo kūdikis pilve, sako:
– Velnias už velnią, kurva už kurvą.
Toj motina išgirdo, kad jis teip šneka, sako:
– Palauk tu, aš tau padarysu.
Dabar – gerai. Toliau praėjo kiek laiko, gimė vieną naktį to karaliaus sūnus ir tame pačiame mieste – vieno kalvio sūnus. Teip, liepiant tai karalienei, ėmė akošerka ir apmainė: nunešė tą karaliūną pas kalvį, o tą kalvuką – pas karalių. Dabar – gerai. Auga tie vaikai. Paaugo jau dikti. Tas pas karalių kalvuks būdams vis apė kalvystą sau šneka, o tas karalius norėtų, kad nors kiek jis rūpytųs apie karališkus daiktus, o tas kalvuks vis apie kalvystą...
Vieną sykį važuoja jiedu per girią, o tas jau neva sūnus sako:
– Ale tai medis storas, tai būtų kalviui kulbė.
Tas karalius mato, kad jau jis netinkamas ant karalių, sako:
– Čia kalvio padermė.
Ir atidavė jį prie kalvio, to paties, katro sūnus buvo.
O ans, tas karaluks, daugiausia užsiima kareiviškai: susirinkęs vaikų visokius muštrus jis juos mokina. Ale vieną sykį viens vaiks prasikalto jam daug, kad jis nujėmė galvą. Dasižinojo apė mirtį to vaiko tėvai, norėjo jį suimtie, ale jau jis pirm to išbėgo kur in sodžių, pristojo pas gaspadorių gyvulius ganyt. Toks garsas daėjo iki karaliui. Karalius sako:
– Kad jis toks, tai jis nėr to kalvio sūnus, ale jis yr mano sūnus, jį reik suieškot.
Ir ėmęs padarė tokią karietą, kad ji buvo pusę karalystės verta, ir sako tarnams:
– Važuokit per svietą su tąj karieta ir, ką tik patiksit, klauskit, ką ta karieta būt verta. Tai jei kas pasakys, kad pusę karalystės, tai tą imkit, tai tas bus mano sūnus.
Tie karaliaus tarnai važuoja su tąj karieta per svietą ir, ką tik patinka, vis klausia, ką toj karieta būt verta. Viens sako, tai tiek, kits – vėl tai tiek, o nė viens nepasako, kad būt verta pusę karalystės.
Toliau davažiavo, rado pulką avių ganant jauną vyrą. Ir jis atsitūpęs gadina, duonos plutą graužia ir iš klyno utėles muša. Klausia pas jį:
– Ar tu nežinai, ką toj karieta būtų verta?
O jis sako:
– Toj karieta verta pusę karalystės, ale kokiam laike an šitos plutelės duonos nemainyčia.
Tie pasiuntiniai karaliaus sako:
– Važuokim, ką tas durnius čia pasakoja, kad jis an šmotelio duonos nemainytų.
Važiavo toliau ir neatrado tokį, kad pasakytų. Sugrįžo namon. Klausė karalius:
– N’o ką, ar neradot tokį, kad kas atmytų?
Sako:
– Niekur neradom, tai tik vienam daikte atradom piemenį jauną ganant. Atsitūpęs gadino, duonos plutą graužė ir utėles iš kelinių mušė. Klausėm ir to, ką toj karieta būt verta, o jis sako: „Toj karieta būt verta pusę karalystės, ale kokiam laike an šitos plutelės duonos nemainyčia“. Tai kaip jis teip pasakė, kad an tokios plutos duonos nemainytų, tai mes jau jam daugiau nieko nesakėm.
– Tai jau jum reikėjo jį imtie, nes tai tas pats, o jis teisybę sakė: kaip jis valgyt nori, tai jam ta pluta duonos geriau kaip ta karieta, jis tą karietą negrauš. Važuokit in tą daiktą o jį paimt, tai jis bus mano sūnus.
Nuvažiavo tarnai in tą daiktą, kur kitąsyk ganė, – jau jo nėra. Jis jau buvo pasitraukęs in kitą daiktą, ir niekur jo neatrado. Sugrįžo namo tarnai. Ir daugiau nėr ką darytie.
Tas karaliaus sūnus tuose metuose buvo išmintingiausias vyras an visos pasaulės. Jis sau sumislijo:
– Ką aš čia turu teip ilgai valkiotis. Grįšu pas tėvus.
Da tuomet nebuvo zerkolų. Jis padirbo zerkolą ir, parėjęs in savo karaliaus dvarą, atsistojo prieš pakajus su tuom zerkolu. Pamatė jo motina, toj karalienė, kad stovi toks vyrs ir tur tokį gražų daiktą, atėjo pažiūrėt. Tuojaus pamatė tame zerkole visą pati save. Pavadino jį tuojaus in pakajus, derėjo nog jo, kad parduotų. Jis iš pradžių nieko nesisakė, o toliau pasisakė, kad jis yr jų sūnus. Ir tada kokios ten buvo atrastuvės, linksmybės ir baliai! Toliau, po tėvo galvai, stojo karalium žemės anos, o vedęs sau moterį, karaliavo.
Ale vienus metus išvažiau jis an marių, o ten jam bevažinėjant truko keli metai. O ta jo pati mislio, kad jau an marių kur pražuvo, ir ėmus apsivedė su kitu karalium. Ir tiek tai laiko praėjo jam beklaidžiojant an marių, kad jau jo toj pati su anuom karalium susilaukė tris vaikus. Sugrįžo anas karalius iš savo kelionės – klauso, kad jau jo pati ištekėjus už kito karaliaus. Važuoja jis pas ją. Atvažiavo pas tą savo pačią, to karaliaus namie nebuvo. Ten jiedu bešnekėdamu žiūri, kad jau parjoja ans karalius. Ji sako jam:
– Mano vyras labai piktas, kur aš tave dabar pakavosiu? – Atidarė skrynią, sako: – Čia gulk.
Tas ėmęs ten inlindo, o toj jo pati uždarė skrynią ir pati an viršaus atsisėdo. Atėjo ans karalius, o jau pati klausia jo:
– N’o kad tu pamatytum mano aną vyrą, ką tu jam darytum?
O šits karalius sako:
– Tuojaus nukirsčia galvą. Teip tuojaus pakilus no skrynios, atidarė, sako:
– Žiūrėk, kur jis.
Teip tas pakėlė kardą kirst, o šits skrynioj sako:
– Karalius karalių kirst negali, tur pakart...
Teip tas atstojo no kirtimo, kad kart. Ale da nežinojo, kas tai tos kartuvės. Teip jis liepė pastatyt kartuves ir nuvyt keturias virves: vieną lunkinę, antrą kanapinę, trečią lininę, ketvirtą šilkinę. Dabar susėdo visi in karietą ir veža kart. Ale važuojant jis juokiasi, o toj jų pati sako:
– Kirsk tu jam galvą, ko jis čia juokias, jau jis ką mislia padarytie.
– Ko tu juokiesi?
Sako:
– Aš juokiuosi, kad pirmagalį tai arkliai veža, o pasturgalį kiba velns neša.
Ans karalius nusijuokė ir sako:
– Na, teisybė: pirmagalį arkliai veža, o pasturgalį kiba velns neša.
Gerai. Davažiavo iki kartuvių, ir sako:
– Na, dabar da man daleisit trissyk ant trūbelės užtrūbyt prieš smertį.
O anas, mislydamas pakarsiąs, sako:
– Gali.
Užtrūbijo vienąsyk – atėjo pulkas kareivių juoduose rūbuose. Klausė ans karalius:
– N’o kas čia?
Sako:
– Tai velniai, laukia dvasią mano gaut.
Patrūbijo kitąsyk – atėjo pulkas kareivių raudonai aprengtų. Jau ans karalius nusigando, klausė:
– N’o kas čia?
Sako:
– Tai pazarai. Nes kaip tik anksti švisdavo, tai aš vis ėjau melstis.
Apstojo jau dvi pusi. Patrūbijo trečią sykį – atėjo pulkas baltuose rūbuose ir jau apstojo aplink. Klausė:
– N’o kas šičia?
Sako:
– Tai šitie aniuolai, tai šitie ims mano dvasią.
Dabar tas karalius sako pirmiau an savo pačios:
– Aik šen, tave pirmiau karsu.
O toj sako:
– Ar aš tau nesakiau, kad kirsk jam galvą, nes jis juokėsi.
Ale jau atsiprašymo nėra. Tuojaus tą pakorė su kinkine virve, o vaikus: vieną su kanapine, antrą su linine, o vyriausią – sako:
– Šits būtų buvęs išmintingesnis už mane, tai tą – su šilkine.
Kada visus pakorė, tai tada aną karalių pabučiau, sako:
– Dabar tu gali vestie ir aš, o pirmai tai buvo nė šis, nė tas.
Ir nuvėjo su savo kareiviais namon, o parkeliavęs vedė sau moterį ir karaliavo, iki galas neparėjo.

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1899

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k., Vilkaviškio pav.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 219-223, Nr. 99
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 3. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1997. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 99
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.3. – 1904.

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

PASTABOS: Bs.: mitinės-istorinės. Palyg. bylinos.

Spausdinti

Atgal