ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=836&FId=1888&back=home

PAVADINIMAS: Pagal K. Šiuco istoriją

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Vertimas

TEKSTINIS TURINYS:
[1336.II Pilėnų puolimas]
Kryžiuočiai pastebėjo iš Lenkijos pusės ko nors priešiško galį nebijoti, o, antra vertus, tuo pat metu sulaukė nemažos pagalbos iš Vokietijos ir kitų kraštų atvykusių į Prūsiją kunigaikščių, ponų, kilmingųjų ir kryžininkų, kurie buvo pasiaukoję ir pasižadėję ryžtingai kovoti su stabmeldžiais ir netikėliais. Žymiausi iš jų buvo Brandenburgo markgrafas, vienas grafas iš Henebergo bei vienas grafas iš Prancūzijos, iš Namiuro. Jų tikrieji vardai dėl rašytojų apsileidimo buvo pamiršti. Todėl didysis magistras nutarė su visomis savo pajėgomis ir talkininkais surengti karo žygį į Lietuvą. Tam kiekvienas pasiruošė ir apsiginklavo ateinančiam balandžio mėnesiui. Ir sekmadienį, [vadinamą] Reminiscere, jie apgulė tvirtovę Pullen, arba Pilleven, kelias dienas, vieną po kitos, šturmavo ją visa jėga. Lietuviai vyriškai gynėsi; jų, galinčių valdyti ginklus ir kalaviją, ten buvo apie 4000 iš visų kaimyninių vietovių. Išgirdę apie atžygiuojančius Ordino brolius, su moterimis, vaikais, gyvuliais, turtu ir manta subėgo [į tvirtovę], kaip į saugų prieglobstį. Ordino kariuomenė buvo ištroškusi grobio, todėl ji padarė visa, kas įmanoma, kad užkoptų ant tvirtovės sienų; savo ruožtu lietuviai buvo pasiryžę veikiau sulaukti paskutiniosios, negu pasiduoti su tvirtove ir patekti į priešo rankas, ypač dėl religijos, kurios jie taip nekentė, kad lengviau jiems buvo mirti. Tą jie šį kartą iš tikrųjų visiškai nežmonišku būdu įvykdė ir įrodė. Kai jie pamatė, kad negalės ilgiau atsilaikyti ir kad jų bokštai bei užtvaros per nuolatinius ir nepaliaujamus puolimus yra pralaužtos ir keliose vietose beveik sugriautos, jie uždegė didelį laužą, sumetė ten visą turtą ir mantą, paskui išsmaugė moteris ir vaikus, po to ėmė žudyti vieni kitus. Didesnioji dalis nulenkė sprandus vadui (Vygandas jį vadina karaliumi Margiriu), kad jis vieną po kito nukirstų. Vygandas taip pat rašo, jog čia buvusi viena sena stabmeldė, kuri su kirviu nukirtusi galvas 100 vyrų; jie savo noru priėmę mirtį iš jos [rankų]. Pagaliau, priešams įsiveržus, tuo pačiu kirviu perskėlusi galvą sau. Ordino broliai ne be ašarų ir didelio aimanavimo galėjo stebėti didesnę šio baisaus reginio dalį. Dėl to jų kariuomenė tuo labiau skubėjo, kad dar išgelbėtų likusius nuo kalavijo ir ugnies. Kai jie galėjo gelbėti, buvo likęs tik vyriausiasis vadas su savo tarnais, kurie dar gerą valandą iš vieno įtvirtinimo narsiai gynėsi, iš jų taip pat dauguma buvo nukauti, ir mažai kas pasidavė į nelaisvę. Vyriausiasis vadas Margiris, kaip didelis stiprus milžinas, nežmoniškai gynėsi, ir nusirito dar daug, kol jis panoro atsisakyti savosios. Kai jau daugiau negalėjo, jis skubiai įšoko į tamsų rūsį, arba landynę, kuriame buvo paslėpęs žmoną, ir perkirto ją kalaviju pusiau. Po to tuo pačiu ginklu persidūrė pilvą, kad iš ten išlindo žarnos, parkrito šalia žmonos ir išleido nelemtą dvasią. Tvirtovė buvo sudeginta, iki pamatų sugriauta ir sulyginta su žeme. Taigi Ordino kariai patraukė į Prūsiją laimėję daugiau žaizdų negu grobio, išskyrus gyvulius, kurių tie bepročiai gailėjosi labiau negu pačių savęs.

FIKSUOTOJAS: Kasparas Šiucas

FIKSAVIMO METAI: 1592

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Gdanskas

FIKSAVIMO APLINKYBĖS: Rašant Prūsijos istoriją (išspausdintas 1592 m.).

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 219-221

©: Vertimas Rimantas Jasas

Spausdinti

Atgal