1.1. H padaro A nepavojingą: Žmogus žada velniui parodyti, ką gali varpelis: uždeda varpelį ant velnio galvos. Velnias ima mažėti; jį pavožia po varpeliu. / Kareivis klausia velnių, ar jie galėtų sulįsti į maišą / į sienoje išgręžtą skylutę – velniai parodo galį tai padaryti ir uždaromi. / Žmogus sako, kad įlindusi į butelį laumė išmoks gudrumo – ta įlenda. / Žmogus duoda mirčiai pauostyti degtinės / siūlo išgerti / duoda apgraužti kaulą – mirtis įlenda į vidų. / Kareivis išgręžia sienoje skylę ir uždaro joje uodą. Velniams jis sako, kad panelė teka ir rauda. Velniai nori patekti į vestuves – sulenda į sieną ir uždaromi. / Kareivis žada nunešti velnius į vestuves – liepia lįsti į terbą; šie sulenda. – 1.1.1.21. / 1.1.1.21.; Velniai prašo išleisti, pasako, kur pakasti pinigai. / Kareivis muša terbą – velniai pažada daugiau nebeateiti. – 1.1.2.13.

[9]: R 893(67), 977(163), 1767(73), 1857(2), 2989(226, 230); D GP 116, 3150(133), 4432(199). 332 + 331 [3]; Įvairūs [2]: Ž 2467(3); R 768(170a).

4.1. H patenka į pavojingą situaciją / į A priklausomybę: Žmogus girdi prašant paleisti, atkemša butelį / atidaro dėžę / pakelia varpelį – išlindusi dvasia ima didėti, žada žmogų nužudyti. – 1.2.3.3. / Norėdamas gauti pinigų / maisto, kalvis / kunigas pasirašo velniui. – 1.2.1.5. H padaro A nepavojingą (H išsivaduoja): Žmogus sako netikįs, kad tokia didelė dvasia tilptų butelyje. Dvasia įlenda. – 1.1.1.21.; Dvasia prašo išleisti, žada duoti pinigų / žuvų / atiduoda raštelį su žmogaus parašu. – 1.1.2.13.

[8]: Ž 4871(60); V 4942(390); R 42(43), 1850(4); S BsLP 1 p. 35, I 133(224), 960(293); D 552(1122). Įvairūs [3]: R 2147(3), 2218(313); D 1000(41).

5.1. H padaro A nepavojingą: Žmogus dirba karstą, o giltinei sako dirbąs valtį, siūlo pasimatuoti; giltinė atsigula į karstą ir uždaroma. / Žmogus sako nemokąs atsigulti į karstą – mirtis nori parodyti ir atsigula. / Žmogus klausia, ar giltinė gali įlįsti į riešutą / tabakinę. Giltinė įlenda. Žmogus uždaro giltinę / mirtį. – 1.1.1.21. H patenka į pavojingą situaciją: Žvejai ištraukia karstą, kuriame uždaryta mirtis. / Moterys atkemša butelį / atidaro tabakinę. / Kirminas pragraužia riešutą. / Ponas liepia iškasti gražią gėlę. Prikasa karstą ir jį sudaužo – mirtis išlenda. – 1.2.3.3. / Seni žmonės skundžiasi, kad nusibodo gyventi. Dievas liepia paleisti mirtį. – 1.1.2.10.

[22]: Ž I 558(21), I 817(18, 18a), VUBR F 1 – D 493 sąs. 6 p. 14; V 1061(55), 5083(51); R I 817(22), 430(15), 600(18120a), 1251(56), 1714(796), 1881(32), 3613(338), 3905(206); S BsLPY 4 111, 691(23), 1265(165); D I 481(3), III 173(15), 1289(157), 1316(57), 2013(89). 332 + 331 [33]; 330 B + 331 [2]; Įvairūs [2]: Ž 4732(87); V 3144(111).

1.1. H padaro A nepavojingą: Kvailys apšvarina ir išpuošia milžino trobą – milžinas jį pavadina broliu. – 1.1.1.16.; Kvailys dejuoja, kad jis negalėsiąs milžino palaidoti. Milžinas išsikasa duobę iki kelių, kvailys užkasa – milžinas iššoka. Užkasa milžiną iki pažastų – šis nebeišlipa. – 1.2.1.19. + 1.1.1.19.

[1]: S BsLP 1 p. 145.

H patenka į A priklausomybę: 1.2.1.5. H tampa pranašesnis: Kalvis nemandagiai atsako į Dievo pasveikinimą, bet atsiprašo – gauna terbą ir lazdą. – 1.2.2.9. + 1.1.2.9. / Dievas mato nuliūdusį kalvį, duoda krepšelį. – 1.1.2.10. H suvaržo A: Kalvis klausia, ar velnias galėtų pasiversti kviečių krūvele / kiaušiniu / ar gali parodyti stebuklą: kildamas aukštyn pasidaryti didelis, o tūpdamas pavirsti musele. Velnias parodo, ką gali, – kalvis įkiša velnią į terbą. – 1.1.1.19. H išsivaduoja: Kalvis muša terbą – velnias atsisako sielos. – 1.1.2.13.

[2]: V 468(184); R 2145(125).

Bendrą tipo aprašymą žr. Lietuvių liaudies pasakų repertuare