1.1.1.18. Herojus imituoja grėsmę antipodui

1.1. H laimi objektą: Broliai / tėvas ir sūnus pavagia jautį. Kvailys / sūnus paeina toliau į mišką, muša kailinius ir šaukia, kad ne vienas vogė / pakeitęs balsą klausinėja, kur padėjo jautį. Broliai / tėvas pabėga. – 1.1.1.18. / Tėvas nori sužinoti, kas bus iš jo sūnų, veža po vieną į mišką. Vienas sako, kad miško vietoje būtų geras laukas. Tas bus žemdirbys. Kitas sako, jog iš eglės būtų geras balkis. Tas bus dailidė. Trečias sako, kad miške gera dalytis pavogtus daiktus. Tas bus vagis. – 1.1.2.12.; 1.1.1.18. / 1.1.2.12.; Sūnus sako pavogsiąs žmogaus vedamą ožką. Jis nupjauna virvę. Žmogus ne iš karto pamato, kad ožkos nebėra. / Sūnus nupjauna virvę, nuveda ožką, o pats įlenda į pelkę ir bliauna ožkos balsu. Žmogus nusirengia, brenda į pelkę – sūnus pavagia jo rūbus. – 1.1.2.11.; 1.1.1.18.

[17]: Ž BLM p. 379, 217(155), 1059(195); V 396(129), 3783(1768); R I 804(2), 421(151), 1137(6), 1188(223), 1340(25), 1713(84), 1877(3); S 1001(43), 1191(628); D 576(21), 2786(2), 3537(125). 1525 E + 1525 D ir kt. [43]: Ž DPM 28 = DŽT 2 533, 69(475), 370(159), 494(33), 1279(27), 2126(23), 2362(26), 2558(2), 3074(19), 4787(241), 4869(34); V 426(24), 4848(80); R I 301(30), 260(3), 476(22), 768(398), 1100(21, 24), 1123(29), 1347(73), 1534(599), 1608(30), 1870(12), 1888(19), 1909(98), 1911(12), 2049(1), 4743(83); S LRš 14; D III 173(40, 711), 211(13), 339(17), 792(110), 793(23), 807(100, 1356), 951(23), 2941(17), 3799(27), 5117(263); N I 316(1), 2145(159); 1525 E + 1525 D + 1525 A [10]: Ž 462(312), 3471(839), 3665(415), 4856(222); V 2463(25), 3287(1), 3783(601); R BsLPY 2 184, 2115(6), 2144(15); 1525 E + 1525 A + “Kvailas velnias” [3]: R 10b(261); D 951(15); N 260(424); 1525 E + 1525 A + 1737 [4]: Ž 4542(56); S 28(48), 462(155); D 211(5); 1525 E + 1525 K / 1737 [15]: Ž 2077(434), 4726(5), 4871(37); R 368(12), 430(12), 1885(1), 2368(360), S 2145(55), 2930(8); D 2704(209), 2795(17), 3013(159), 3460(46), 4162(308); N 280(2); 1525 E + 1525 L* + 1737 [4]: Ž 1416(19); R 3107(12), 3108(112); E BsLPY 3 195; 1525 E + 1525 P [13]: Ž 368(40), 438(118); V 768(509, 587); R 393(159), 539(17), 978(264), 2906(10), 3414(534); S 2851(49); D 2419(112), 2641(22), 3798(4); Įvairūs [1]: R 495(52).

1.1. H gauna objektą: Vagys susitaria pavogti pono batus. Jiedu ima ginčytis, kad pono viena koja be piršto. Tas nusiauna parodyti – vagis pavagia batus. / Vagys apsimeta esą siuvėjai. Jie susimuša, mėto vienas į kitą audeklą ir jį išsineša. / Vagis pamato ožką vedantį žmogų, ją pavagia, perdažo ir vėl parduoda tam pačiam žmogui. Kai šis eina gerti magaryčių, vagis vėl pavagia ožką. – 1.1.2.11. / 1.1.2.12.; 1.1.2.11.

[5]: Ž 1158(194); R 1100(194), 1257(78), 1608(148); S 1311(17).

1.1. H parodo sugebėjimą: Dėdė mokina sūnėną vogti: rodo, kaip pavogti kiaušinius iš tupinčios anties lizdo. Kol dėdė tyliai šliaužia prie lizdo, sūnėnas nulupa jo batų puspadžius. – 3.1.0.14.

[2]: R 2050(5), 3905(806).

1.1. H gauna informaciją: Vagis nori žinoti, kurį sūnų mokyti vogti. Jis parodo pakartą vagį. Vyresnieji sūnūs sako, kad taip vagiui ir reikia, o trečiasis sako, jog tai kvailys pakartas, tikro vagies nepakartų. Tą sūnų tėvas moko vogti. / Tėvas nori žinoti, kas bus iš jo sūnų, nuveža juos į mišką. Vienas sako, kad reikėtų mišką išrauti, antras – kad iš ąžuolų būtų geri ratai, o trečias sako, kad brūzgynuose gera slėptis plėšikams. – 1.1.2.12.

[6]: Ž 2171(44), 2368(602); R 456(48); K SchLG p. 126 = BsLPY 1 9; S BsLPY 3 60; D III 173(158).

Bendrą tipo aprašymą žr. Lietuvių liaudies pasakų repertuare