PradžiaApie AruodusNuorodosAtsiliepimaiStraipsniaiENSena versija

 
 
 
 
Pasirinkite paieškos tipą:
Bendroji BendrojiTipologinė TipologinėBibliografija BibliografijaKompleksinė
 
 
LIETUVOS ARCHEOLOGIJOS TEZAURAS
Tezauro medis pagal Aruodų terminų tezaurą.

I. ARCHEOLOGINĖS VIETOS

Gynybinės vietos

Donžonas

Fortas

Gynybiniai kompleksai

Gynybinių kompleksų dalys

Miesto gynybinė siena

Piliakalnis

Piliavietė

Pilis

Slėptuvė

Sudedamosios dalys

Tvirtovė

Žemių įtvirtinimai

Gyvenamosios vietos

Statiniai

Statinių kompleksai

Sudedamosios dalys

Institucinės vietos

Arsenalas

Kalėjimas

Kolegija

Ligoninė

Monetų kalykla

Muitinė

Prieglauda

Rotušė

Stotis

Sudedamosios dalys

Laidojimo vietos

Kapas

Kapinynas

Pilkapis

Pilkapynas

Sudedamosios dalys

Memorialinės vietos

Antkapis

Mūšio laukas

Paminklas

Sudedamosios dalys

Rekreacinės vietos

Fontanas

Gėlynas

Parkas

Sudedamosios dalys

Sakralinės vietos

Apeiginė duobė

Apeiginis kelias

Apsireiškimo vieta

Kulto vieta

Maldos namai

Paleoastronominis įrenginys

Sakralinis lobis

Sudedamosios dalys

Smulkioji sakralinė architektūra

Šventykla

Šventvietė

Ūkinės vietos

Apdirbimo vietos

Aptarnavimo vietos

Gavybos vietos

Išteklių ir produkcijos saugojimo vietos

Prekybos vietos

Sanitarinės vietos

Sudedamosios dalys

Transporto vietos

Ūkininkavimo ir verslo vietos

Lobiai

II. ARCHEOLOGINIAI RADINIAI

Architektūrianiai radiniai

Biologiniai radiniai

Buities daiktai

Darbo įrankiai

Ginkluotė

Kostiumas

Muzikos instrumentai

Prekybos reikmenys

Religijos reikmenys

Simbolinės paskirties daiktai

Transporto priemonės

Ūkinės veiklos radiniai

Žaidimo priemonės

Žirgo ekipuotė

III. BENDROSIOS SĄVOKOS

Archeologijos kryptys

Archeologijos teorijos

Archeologijos tyrimai

Chronologija

Etninė istorija

Įranga

Konservavimas

Kraštovaizdis

Medžiagos

Metodai

Ornamentas

Religija

Restauravimas

Socialinė istorija

Technikos

Tyrėjai

IV. GAMTINIAI REGIONAI

Ašmenos aukštuma

Baltijos aukštumos

Dysnos žemuma

Kuršo aukštuma

Pajūrio žemuma

Rytų Lietuvos žemumos

Švenčionių aukštuma

Vidurio Lietuvos žemumos

Žemaičių aukštuma

V. PERIODAI IR KULTŪRINIAI REGIONAI

Akmens amžius

Bronzos amžius

Geležies amžius

Viduramžiai

 
ARCHEOLOGINIAI TYRINĖJMAI
Duobės prie Pakalnių pilkapio 7 (Vilniaus r.) stratigrafija. Foto V. Vaitkevičius, 1999 m.
Lietuvos archeologijos paminklai apima net 12 000 metų laikotarpį ir pasižymi didele įvairove bei
 skaitlingumu. Pavyzdžiui, 2004 m. duomenimis visoje Lietuvoje buvo išlikę apie 830 bronzos ir geležies amžiaus piliakalnių (Z. Baubonio ir G. Zabielos duomenys), Rytų Lietuvoje ir iš dalies Vakarų Baltarusijoje – apie 390 geležies amžiaus pilkapių grupių, kuriose priskaičiuojama daugiau kaip 6500 pilkapių (A. Tautavičiaus duomenys su V. Vaitkevičiaus papildymais). Tiesa, Nekilnojamųjų kultūros vertybių registro duomenys (iki 2006 m. į jį buvo įrašyta apie 2000 archeologijos vertybių)
dėl įvairių priežasčių tik iš dalies atspindi realią situaciją.

 Karolių ir kabučių vėrinys iš Pakalnių pilkapio 7 (Vilniaus r.). Foto V. Baltėnas, 1999 m.

Didžiausios apimties archeologiniai tyrinėjimai visose istorinėse baltų žemėse (Lietuvoje, Latvijoje, Kaliningrado srities, Lenkijos, Baltarusijos teritorijoje) iki šiol vykdyti laidojimo paminkluose: pilkapiuose ir plokštiniuose kapinynuose. Nurodoma, kad iki XX a. dešimtojo dešimtmečio baltų žemėse jau buvo ištirta daugiau kaip 20 000 I–XIII a. laikotarpio kapų (A. Tautavičiaus duomenys). Palyginimui, Lietuvos teritorijoje iki 1995 m. buvo ištirti 7625 XIV–XVII a. datuojami kapai (185 kapinynuose; E. Svetiko duomenys).

Nors minėta tyrimų orientacija po nepriklausomybės atkūrimo turi tendenciją keistis, visapusiška 2001–2005 m. archeologijos mokslo situacijos analizė parodė, kad svarbiausias Lietuvos archeologijos tyrimų objektas tebėra laidojimo paminklai (R. Laužiko duomenys).
Tačiau ir šiems, ir kitų rūšių paminklų tyrinėjimams dažnai būdingas fragmentiškumas. Pilnai ištirtos vos dešimties piliakalnių aikštelės, o viso ištirto ploto laidojimo paminklų Lietuvoje iki šiol neturime.

Sovietinės okupacijos laikotarpiu archeologijos paminklai buvo tiriami iš biudžetinių lėšų arba ūkiskaitiniais pagrindais. Atkūrus nepriklausomybę, situacija ėmė keistis ir apie 1999 m. kasmetinių mokslo institutų specialistų archeologinių ekspedicijų finansavimas galutinai nutrūko. Panaši padėtis ištiko aukštųjų mokyklų ir muziejų archeologines ekspedicijas. Laisvos rinkos sąlygomis daugelis jų tapo ūkiskaitinėmis, dažnai finansuojamomis privačių investitorių. Valstybės lėšomis nuo 1993 m. finansuojamos apsaugos tikslais tiriamų archeologijos paminklų programos (jų pavadinimas kelis kartus keitėsi). Tai gana didelės apimties archeologijos tyrimai, kuriuose kasmet dalyvauja didelė dalis Lietuvos archeologų. Kasmet ūkinės veiklos žalojamoms, gamtinių ir žmogiškųjų veiksnių ardomoms vertybėms: senovės gyvenvietėms, piliakalniams, pilkapiams, kapinynams, dvarvietėms, piliavietėms, senųjų miestų vietoms tirti skiriama po kelis šimtus tūkstančių litų (pvz., 1997 m. skirta 340 tūkst. lt., už kuriuos tyrinėta 41 vertybė, 2001 m. – 298 tūkst. lt., už kuriuos tyrinėtos 59 vertybės) (A. Vaitkuvienės ir Z. Baubonio duomenys).

Valstybinių institucijų priežiūroje organizuojamų archeologijos tyrimų strategija formaliai remiasi Europos archeologijos paveldo apsaugos (kitaip – Valetos) konvencija (priimta 1992-01-16) ir LR Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymu (nauja redakcija, galioja nuo 2005 m.).

Archeologinių tyrimų metu arba atsitiktinai rasti archeologiniai dirbiniai sudaro neįkainuojamas muziejines kolekcijas. 1998 m. duomenimis, muziejuose buvo saugoma 275 300 archeologinių eksponatų. Didžiausiais rinkiniais disponuoja Lietuvos nacionalinis (apie 100 000 vienetų), Kauno Vytauto Didžiojo karo (virš 43 000), Mažosios Lietuvos istorijos (apie 28 000), Švenčionių Nalšios (15 000), Kernavės valstybinio archeologijos ir istorijos rezervato (10 000), Trakų muziejai (10 000).

Santakos pilkapiai 3 ir 4 (Vilniaus r.) tyrinėjimų metu. Foto V. Vaitkevičius, 2002 m.

Archeologinių žvalgomųjų ir tiriamųjų ekspedicijų ataskaitos bei periodiškai tyrinėtojų skelbiama mokslinė informacija leidinyje „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje“ sudaro svarbų archeologijos mokslo šaltinių masyvą. Šiuose dokumentuose ir publikacijose pateikiama svarbiausia archeologinių tyrinėjimų informacija: aprašoma paminklų tyrinėjimo eiga, artefaktų radimo aplinkybės, pateikiami brėžiniai, nuotraukos ir kt.
Didžiausias archeologinių ataskaitų (nuo 1948 m. imtinai) rinkinys yra saugomas Lietuvos istorijos instituto rankraštyne. Lietuvos Respublikos laikotarpio (1936–1943 m.) vykdytų ataskaitų bei komandiruočių ataskaitos yra Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus archyve.
Iš kitų archeologinių saugyklų (krašto muziejų archyvų, bibliotekų rankraštynų, privačių asmenų rinkinių) išsiskiria Valstybės archeologijos komisijos archyvas, saugomas Kultūros paveldo departamento Paveldosaugos archyve. Jis atspindi Lietuvos Respublikos laikotarpiu visais kultūros paminklais besirūpinusios įstaigos darbą. Saugomos 207 įrištos bylos (iš viso apie 50 000 lapų). Didelė archyvo dalis yra įskaitmeninta ir vartotojams laisvai prieinama internetu (www.heritage.lt/archeologija_vak.htm). Archyve taip pat yra trumpų tyrinėjimų ataskaitų, daug duomenų apie pavienius radinius bei pačius paminklus.

Žuklijų piliakalnis (Trakų r.) Vilkokšnio ež. pakrantėje. Foto V. Vaitkevičius, 2002 m.

Lietuvos archeologijos bibliografija iki 1998 m. yra skelbta (Tautavičius A. (sud.) Lietuvos archeologijos bibliografija 1782–1998. Vilnius, 2000. – 767 p.). Mokslinių tęstinių archeologinių leidinių serijos yra šios: Lietuvos archeologija (nuo 1979 m.), Archaeologia Baltica (nuo 1995 m.), Archaeologia Lituana (nuo 1999 m.).
Taip pat periodiškai leidžiamas mokslinis informacinis leidinys Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje (nuo 1966 m.), mokslo populiarinimo žurnalas Baltų archeologija (nuo 1994 m.; šiuo metu leidyba nutrūko).

Pastaraisiais metais Lietuvoje archeologijos tyrimus (kasinėjimus) vykdo apie 70–80 archeologų. (Tokį skaičių liudija išduodami Leidimai vykdyti tyrimus). Tačiau, palyginimui, 2001–2005 m. Lietuvos archeologijos tema rašė kur kas daugiau – net 129 lietuvių archeologai. Tai paaiškintina tuo, jog dalis rašančiųjų minėtų tyrimų nevykdė laikinai arba nebevykdo visai (pvz., dėl amžiaus). Tačiau specialistų kasinėjimų apimties ir jų publikacijų santykis iš tiesų dažnai nevienodas. Šiuo požiūriu Lietuvoje dabar yra mažiausiai trys archeologų grupės: 1) intensyviai kasinėjantys (iki dešimties ir daugiau objektų per metus), bet mažai rašantys specialistai; 2) mažiau kasinėjantys, bet daugiau rašantys (iki dešimties ir daugiau publikacijų per metus); 3) tolygiai kasinėjantys ir rašantys specialistai (R. Laužiko duomenys).

Atskirai tenka pažymėti, kad lietuvių ir baltų archeologijos tyrinėjimai yra susiję su kai kurių užsienio mokslo institucijų veikla bei lietuvių kilmės tyrinėtojais. Pastarųjų tarpe visų pirma paminėtini 1944 m. iš Lietuvos pasitraukę: Jonas Puzinas (1905–1978) ir Marija Alseikaitė-Gimbutienė (Gimbutas) (1921–1994). Šiuo metu Jungtinėse Amerikos valstijose gyvena ir dirba dar vienas lietuvių išeivijos atstovas, akmens amžiaus laikotarpio tyrinėtojas Šarūnas Milišauskas (Sarunas Milisauskas).

Baltų archeologijos problemos labiau ar mažiau intensyviai gvildenamos ir visose kaimyninėse Lietuvai šalyse: Latvijoje, Baltarusijoje, Rusijoje (Kaliningrado srityje) ir Lenkijoje. Paminėtini šie ankstesnių ir pastarųjų metų studijų autoriai (abėcėlės tvarka): Ana Bitner-Vrublevska (Anna Bitner-Wróblewska), Liudmila Dučitc (Liudmila Dučitc), Vladimiras Kulakovas (Vladimir Kulakov), Ala Kviatkovskaja (Ala Kviatkovskaja), Ilzė Lozė (Ilze Loze), Aleksandras Medvedevas (Aleksandr Medvedev), Evaldas Mugurevičius (Ēvalds Mugurēvičs), Voicechas Novakovskis (Wojciech Nowakowski), Ježy Okuličius (Jerzy Okulicz), Valentinas Sedovas (Valentin Sedov), Jevgenijus Šmidtas (Jevgenij Šmidt), Andrejus Vaskas (Andrejs Vasks), Jaroslavas Zviarugo (Jaroslav Zverugo) ir kiti.

Archeologijos vertybių pasiskirstymas šalies teritorijoje daugeliu atžvilgių yra skirtingas. Pagrindiniai Lietuvos gamtiniai regionai (Vakarų, Vidurio, Rytų) nemaža dalimi apibrėžia kultūrinius arealus, kurie gana skirtingi chronologiniu ir turinio požiūriu. Pavyzdžiui, Pietryčių Lietuvos smėlingose lygumose didžiausia akmens amžiaus stovyklaviečių, gyvenviečių, titnago gavybos vietų koncentracija. Šiaurės rytų Lietuvoje – Brūkšniuotosios keramikos kultūros piliakalnių (I t-metis pr. Kr. – II/III a.) ir pan.
Atskirai pažymėtina, kad gausiu archeologiniu paveldu pasižyminčius regionus atskiria buvusių dykrų (tuščių ir neapgyvendintų žemių) ruožai. Jų plotis miškingoje vakarų Lietuvos dalyje vietomis siekia net kelias dešimtis kilometrų.
 
KLASIKIN? LIETUVOS ARCHEOLOGIJOS PERIODIZACIJA
  • V?lyvasis paleolitas (apie 10900–8000 m. pr. Kr.)
  • Mezolitas (8000–5500/5300 m. pr. Kr.)
  • Neolitas arba v?lyvasis akmens amžius (5500/5300–2100/2000 m. pr. Kr.)
  • Bronzos arba žalvario amžius, kitaip – Ankstyv?j? metal? laikotarpis (2100/2000–500 m. pr. Kr.)
  • Ankstyvasis geležies amžius (500 m. pr. Kr. – er? sand?ra)
  • Senasis geležies amžius, kitaip – Rom?niškasis laikotarpis (I–IV a.)
  • Vidurinysis geležies amžius, kitaip – Taut? kraustymosi epocha (V–VIII a.)
  • V?lyvasis geležies amžius, kitaip Viking? epocha (IX–XII a.)
  • Ankstyvieji viduramžiai (apie 1235–1387 m.)
  • V?lyvieji viduramžiai (1387–1569 m.)
  • Naujieji laikai (1569–1795 m.)
  • Naujausieji laikai (nuo 1795 m.)
 
ARCHEOLOGIJOS MOKSLAS

Archeologijos mokslo užuomazgos Lietuvoje siekia XIX amžių. Tuo metu archeologija buvo suprantama kaip žinių apie senovės paminklus visuma. Prie archeologijos ištakų Lietuvoje stovėjo Dionizas Poška, Liudvikas Adomas Jucevičius, Teodoras Narbutas, broliai Konstantinas bei Eustachijus Tiškevičiai ir kiti daugeliui kultūros sričių nusipelnę asmenys.

Petro Tarasenkos „Lietuvos 
archeologinio žemėlapio“ 
fragmentas (1928)

1855 m., daugiausia grafo Eustachijaus Tiškevičiaus rūpesčiu, Vilniuje pirmą kartą įkurta laikinoji archeologinė komisija ir Senienų muziejus. Po 1863 m. sukilimo Senienų muziejus buvo reorganizuotas į valstybinę įstaigą prie viešosios bibliotekos (beje, dalis eksponatų išgabenta į Rusiją), o archeologinės komisijos veikla sustabdyta.

XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje prie archeologijos paminklų žvalgymų ir tyrinėjimų, archeologinių radinių saugojimo ir jų publikavimo daugiausia prisidėjo (abėcėlės tvarka): daktaras Jonas Basanavičius, Mykolas Brenšteinas (Michał Brensztejn), Tadas Daugirdas, Liudvikas Kšivickis (Liudwik Krzywicki), Fiodoras Pokrovskis (Fiodor Pokrovskij), Vandalinas Šukevičius (Wandalin Szukiewicz), Eduardas Volteris, kun. Juozas Žiogas ir kiti. 1897 m. buvo įsteigtas Kauno muziejus, kurio eksponatai sudarė jau nepriklausomybės metais įkurto Vytauto Didžiojo muziejaus rinkinių pagrindą.

Pranas Kulikauskas ir Jonas 
Puzinas prie archeologijos 
ekspozicijos stendų Vytauto 
Didžiojo karo muziejuje 1938 m. 
(iš leidinio Lietuvos mokslas, 
1995, t. 3, kn. 7, p. 144)

1905 m. įsteigta Lietuvių mokslo draugija, kurios įstatai be kita ko numatė ir „rinkti visokius lietuvinius dirbinius, padargus, senovės kapų iškasenas, archeologiškai tyrinėti senovės pilis, kapus ir kitą“ (tiesa, draugijos steigiamasis suvažiavimas įvyko tik 1907 m.). Nuo 1907 m. Vilniuje taip pat veikė Lenkų mokslo mylėtojų draugija, kuri rūpinosi ir archeologijos paminklų (visų pirma Vilniaus ir Trakų pilių) bei radinių apsauga. 1911–1914 m. Vilniuje veikė miesto archeologijos komisija.

Atkūrus nepriklausomybę, Vilniuje įkurti Tautos muziejaus ir archeologinės komisijos nespėta, tad steigiamasis Valstybės archeologijos komisijos posėdis įvyko 1919 m. gegužės 28 d. Kaune. Iki 1925–1926 m., kuomet komisija dėl lėšų stygiaus iširo, jai priklausė bene labiausiai paminklų apsaugos, archeologijos kasinėjimų ir mokslo srityje patyrę asmenys: Tadas Daugirdas, Vladimiras Dubeneckis, Konstantinas Jablonskis, Augustinas Janulaitis, Vladas Nagevičius, Petras Tarasenka, Eduardas Volteris.

Iliustracija iš prof. J. Puzino 
studijos „Naujausių proistorinių 
tyrinėjimų duomenys“ (1938)

Persilaužimo paminklų apsaugos srityje pasiekta po 1935 m., kuomet Valstybės archeologijos komisijos pirmininku buvo paskirtas aktyvių ir efektyvių veiksmų ėmęsis Vladas Pryšmantas, o profesionaliosios archeologijos pagrindus padėjo daktaras Jonas Puzinas. Nuo 1934 m. jis pradėjo dirbti Vytauto Didžiojo universitete, o 1936 m. tapo ir Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus Priešistorinio skyriaus vedėju. 1940 m. rugsėjo 20 d. J. Puzinas buvo išrinktas atkurto Vilniaus universiteto Archeologijos katedros vedėju.

Su J. Puzino vardu siejamas pirmos Lietuvoje profesionalios archeologų kartos (Marija Alseikaitė-Gimbutienė, Pranas Kulikauskas, Rimutė Rimantienė, Regina Volkaitė-Kulikauskienė) iškilimas. Ketvirtajame dešimtmetyje buvo parašyta ir klasikinė, iki šiol savo vertės nepraradusi J. Puzino studija „Naujausių proistorinių tyrinėjimų duomenys (1918–1938 m. Lietuvos proistorinių tyrinėjimų apžvalga)“ (Kaunas, 1938).

Minint 100-ąsias J. Puzino 
gimimo metines Lietuvoje išleistas
 
proginis pašto ženklas

Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvos archeologijos padėtis buvo liūdna. Iš Lietuvos pasitraukus prof. J. Puzinui ir M. Alseikaitei-Gimbutienei, ir taip negausios archeologų gretos dar labiau sumažėjo. Nuo 1944 m. archeologus rengė Vilniaus universitas. Lietuvos istorijos institute (jo pavadinimas kelis kartus buvo keičiamas) veikė Archeologijos ir etnografijos sektorius. Minėtinos P. Kulikausko, R. Rimantienės, R. Volkaitės-Kulikauskienės, taip pat Kristinos Gabriūnaitės, Adolfo Tautavičiaus pavardės.

Reginos Volkaitės-Kulikauskienės 
VU baigimo diplomas (iš leidinio 
Lietuvos archeologija, 2001, 
t. 21, p. 13)

To meto archeologijai būdingas empirinis tyrimų lygis, temų siaurumas, vengimas nagrinėti net marksistinio-lenininio mokslo skatinamas temas (gamybą, visuomenės struktūrą, paleoekonomiką). Prioritetas buvo teikiamas šaltiniams skelbti. Vieni pirmųjų to meto straipsnių rinkinių paskelbti leidinyje „Iš lietuvių kultūros istorijos“ (1958–1961; išėjo trys tomai).

Nuo XX a. septintojo ir ypač aštuntojo dešimtmečio archeologų gretos ėmė sparčiai augti. Nemaža jų grupė dirbo Lietuvos istorijos institute, kiek mažiau krašto muziejuose, Vilniaus universitete. Aštuntajame dešimtmetyje jų gretas dar papildė Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos archeologai. Minėtinos šios naujos pavardės (abėcėlės tvarka): Juozo Antanavičiaus, Eugenijos Butėnienės, Mykolo Černiausko, Vytauto Daugudžio, Algirdo Girininko, Elenos Grigalavičienės, Eugenijaus Jovaišos, Stasio Juodelio, Vytauto Kazakevičiaus, Onos Kuncienės, Alberto Lisankos, Juozo Markelevičiaus, Algimanto Merkevičiaus (vyresniojo), Mykolo Michelberto, Izabelės Mulevičienės, Kristinos Rickevičiūtės, Jono Stankaus, Bronislavos Tautavičienės, Povilo Tebelškio, Vytauto Urbanavičiaus, Laimos Vaitkunskienės, Vito Valatkos, Algirdo Varno, Algirdo Žalnieriaus, Vlado Žulkaus ir kai kurios kitos.

Pirmosios pokaryje surengtos
archeologinės žvalgomosios 
ekspedicijos dalyviai (1948)

1961 m. paskelbtas fundamentinis Lietuvos archeologijos darbas „Lietuvos archeologijos bruožai“ (autoriai P. Kulikauskas, R. Volkaitė-Kulikauskienė, A. Tautavičius). Nuo 1966 m. imta leisti leidinį „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje“ (iki 2005 m. serijoje išėjo 23 knygos), 1974–1979 m. iš spaudos išėjo „Lietuvos archeologijos atlaso“ keturtomis (autoriai O. Bagušienė, E. Grigalavičienė, O. Kuncienė, M. Michelbertas, I. Mulevičienė, R. Rimantienė, L. Vaitkunskienė, A. Tautavičius). 1979 m. pasirodė pirmasis „Lietuvos archeologijos“ tomas (iki 2005 m. serijoje išėjo 29 knygos).

Šventosios akmens amžiaus 
gyvenvietės tyrinėjimai 1997 m. 
(G. Grižo nuotr., iš leidinio Lietuvos 
archeologija,2000, t. 19, 
[knygos nugarėlė])

Aštuntajame ir ypač devintajame dešimtmečiais Lietuvos archeologijos mokslą nuspalvino etninės istorijos tyrimai. Kompleksinius (archeologinius, lingvistinius, antropologinius, istorinius) ir tarptautinius tyrinėjimus (bendradarbiauta su Latvijos archeologais) apvainikavo nemažo autorių kolektyvo leidinys „Lietuvių etnogenezė“ (Vilnius, 1987). Tuo pačiu metu buvo parašytos, tik ne vienodai greitai išleistos šios fundamentinės studijos: „Akmens amžius Lietuvoje“ (autorė R. Rimantienė), „Žalvario ir ankstyvasis geležies amžius Lietuvoje“ (E. Grigalavičienė), „Senasis geležies amžius Lietuvoje“ (M. Michelbertas), „Vidurinysis geležies amžius Lietuvoje“ (A. Tautavičius), „Lietuviai IX–XII a.“ (R. Volkaitė-Kulikauskienė).

100-ųjų prof. J. Puzino gimimo 
metinių minėjimas jo gimtosios 
sodybos vietoje Svaronių k., 
Ukmergės r. (V. Vaitkevičiaus nuotr. 
2005;  iš kairės: Valdas Steponaitis, 
Rimutė Rimantienė, Aldona 
Čepėnienė-Puzinaitė, 
Ilona Vaškevičiūtė, Agnė Čivilytė)

Tad antrosios Lietuvos Respublikos laikotarpį Lietuvos archeologija pasitiko gerai pažindama savo šaltinius (kaip paminklus, taip ir radinius), turėdama nemažą būrį dirbančių archeologų, leisdama savo periodinius leidinius. Jau 1990 m. rugsėjo 1 d. Vilniaus universitete po ilgos pertraukos buvo atkurta Archeologijos-etnologijos katedra (profesoriumi išrinktas M. Michelbertas), o 1993 m. rugsėjo 1 d. įvesta ir savarankiška archeologijos specialybė (1999 m. ją jau buvo baigę apie 50 archeologų).

Šiuo metu viduriniąją Lietuvos archeologų kartą atstovauja (abėcėlės tvarka): Audronė Bliujienė, Adomas Butrimas, Vygandas Juodagalvis, Kęstutis Katalynas, Albinas Kuncevičius, Aleksiejus Luchtanas, Algimantas Merkevičius (jaunesnysis), Eugenijus Svetikas, Valdemaras Šimėnas, Saulė Urbanavičienė, Gediminas Vaitkevičius, Ilona Vaškevičiūtė, Gintautas Zabiela ir kai kurie kiti tyrėjai.

Daugiausia profesionalių archeologų dirba šiose institucijose (abėcėlės tvarka):

Kernavės kultūrinio rezervato direkcijos Mokslinių tyrimų skyriuje, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institute, Kultūros paveldo centro Archeologijos paveldo institute ir grupėje „Antiqua“, Kultūros paveldo departamente, Lietuvos istorijos instituto Archeologijos ir Miestų istorijos skyriuose, Lietuvos nacionalinio muziejaus Archeologijos bei Viduramžių ir naujųjų laikų skyriuose, Pilių tyrimo centre „Lietuvos pilys“, Vilniaus pedagoginio universiteto Baltų proistorės katedroje, Vilniaus universiteto Archeologijos katedroje, VšĮ „Kultūros paveldo išsaugojimo pajėgos“, daugelyje krašto muziejų ir kai kuriose kitose institucijose. Studentai archeologai turi galimybę tęsti doktorantūros studijas Klaipėdos universitete (doktorantūra bendra su Lietuvos istorijos institutu) ir Vilniaus universitete.

Vykintas Vaitkevičius

LITERATŪRA

Bendrai archeologijos tema:
Hodder I. Praeities skaitymas (iš anglų kalbos vertė D. Merkevičienė). Vilnius, 2000.
Renfrew C., Bahn P. G. Archaeology: theories, methods and practice. London, 2000 (3 leid.).

Lietuvos archeologijos mokslo istorija:
Girininkas A. Jonas Puzinas – akademinės Lietuvos archeologijos pradininkas // Lietuvos archeologija. Vilnius, 2005, p. 31–38.
Kulikauskas P. Archeologijos mokslas MA Istorijos institute pokario metais // Lietuvos istorijos metraštis/ 2000 metai. Vilnius, 2001, p. 379–396.
Kulikauskas P. Kelias į archeologiją. Sudarytojai R. D. Jankauskienė, G. Zabiela. Vilnius, 2003.
Kulikauskas P., Zabiela G. Lietuvos archeologijos istorija (iki 1945 m.). Vilnius, 1999.
Luchtanas A. Archeologija Vilniaus universitete // Archaeologia Lituana. Vilnius, 1999, t. 1, p. 7–14.
Steponavičienė D. Petras Tarasenka. Vilnius, 1996.
Volkaitė-Kulikauskienė R. Apie Petro Tarasenkos ir Jono Puzino polemiką „Lietuvos Aido“ puslapiuose // Lietuvos archeologija. Vilnius, 1992, t. 9, p. 21–26.

Naujausi Lietuvos archeologijos tyrinėjimai:
Lietuvos istorija. Akmens amžius ir ankstyvasis metalų laikotarpis. Ats. Redaktorius A. Girininkas. Vilnius, 2005, t. 1.

Diskusijos:
Sidrys R. V. Kasinėjimai be teorijos? Kritiškas optimisto žvilgsnis į Lietuvos archeologiją // Lietuvos sovietinė istoriografija. Teoriniai ir ideologiniai kontekstai. Sudarė A. Bumblauskas, N. Šepetys. Vilnius, 1999, p. 205–238.
Michelbertas M. Amerikiečio žvilgsnis į Lietuvos archeologiją. Pastabos R. V. Sidrio straipsnio paraštėse // Archaeologia Lituana. Vilnius, 2001, t. 2, p. 144–148.

 
ARCHEOLOGIJA ARUODUOSE

Aruoduose pateikiami Lietuvos archeologijos duomenys apie gamtinius ir kultūrinius regionus, archeologines vietas, radinius, jų rekonstrukcijas ir interpretacijas, archeologus-tyrėjus ir kita. Aruodai teikia galimybę formuoti iki šiol dažnai išbarstytų skirtingų kultūros šaltinių rinkinius, todėl archeologija, dalindamasi turimais savo duomenimis, ir pati praturtėja Aruoduose esančiais istorijos, etnologijos, folkloro ir kalbos duomenimis.

Aruodų pagrindinėje saugykloje pristatomos:

  • archeologinės vietos (jų lokalizacija, chronologija, fiziniai parametrai, mokslinė klasifikacija ir komentarai, tyrimų rezultatų turinys, ryšys su kitais paveldo objektais ir kt.), pvz., Punios piliakalnis, Kauno pilis;

  • archeologiniai kompleksai, pvz., Kernavės, Tauragnų-Taurapilio archeologijos paminklų kompleksai;

  • teorinio pobūdžio archeologinės realijos, pvz., indoeuropiečiai.

Dauguma duomenų atrinkti ir pateikti naudojant publikuotus šaltinius, nors pasitelkta ir rankraštinių šaltinių. Galimybę Aruoduose pristatyti originalią archeologinę dokumentaciją – archeologinių tyrimų ataskaitas – iliustruoja 2000 m. tyrinėto IV–V a. Santakos pilkapio 1 (Vilniaus r.) tyrimų ataskaita (archeologijos objektas Santakos pilkapynas).

Aruodų pagrindinėje saugykloje jau yra pateikta virš 300 archeologijos srities įrašų.

Archeologijai nepaprastai svarbus Vaizdo ir garso archyvas, kuriame saugomi archeologinių tyrimų brėžiniai, fotonuotraukos ir kt. Į šį archyvą pateko leidinių „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje“ (1966–2003) bei prof. J. Puzino studijos „Naujausių proistorinių tyrinėjimų duomenys“ (1938 m.) iliustracijos (iš viso apie 600 vaizdų). Jos nuo šiol lengvai prieinamos ir nesunkiai randamos pasinaudojant Aruodų bendrąja paieška.

Projekto metu sukurta Terminų tezauro archeologijos terminų šaka, apimanti apie 2000 terminų; iš jų apie 400 yra aprašyti atskirais straipsniais. Tai galima laikyti svarbiu žingsniu siekiant archeologijos mokslo objekto apibrėžimo ir aukštesnio standartizacijos lygmens.

Personalijų banke yra nurodyta daug Lietuvos archeologijai nusipelniusių asmenų pavardžių. Išsamiai aprašyta keturiasdešimt penkių Lietuvos archeologijai nusipelniusių asmenų veikla.

Bibliografijos kataloge pradėta kaupti Lietuvos archeologijos bibliografija: leidinių, straipsnių, iliustracijų įrašai. Aprašyti visi leidinio Lietuvos archeologija (1979–2005) tomai ir straipsniai, bendras archeologijos srities įrašų skaičius siekia 500.

Aruodai teikia puikias šiuolaikines galimybes skleisti klasifikuotą bei skaitmenine metakalba aprašytą profesinę tekstinę, vaizdinę ir garsinę archeologinę informaciją.

 
 
 
© Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Lietuvių kalbos institutas, Lietuvos istorijos institutas, Matematikos ir informatikos institutas 2003 - 2007